Septintą savaitę po šv. Velykų katalikiškas pasaulis švenčia Sekmines. Vepriuose tai – ypatinga šventė, nes tikintieji ta proga renkasi eiti kalvarijas.
Istorijos šaltiniai byloja, kad kalvarijos Vepriuose pastatytos 1846 m. ginčo dėl parapijos centro tarp Veprių ir Upninkų tikinčiųjų išdavoje. Pagal kitą versiją, kalvarijų įkūrimo iniciatorius buvęs zakristijonas, dažnai keliaudavęs į Vilniaus kalvarijas ir sumanęs jas įsteigti Vepriuose. Pradžioje kalvarijos buvusios medinės. Vėliau sunykę kalvarijų paveikslai buvo pakeisti naujais.
Tarpukariu į Veprius atvykdavo tūkstančiai maldininkų. Sovietų laikais šie jų žygiai buvo visaip stabdomi, 1963 m. valdžios įsakymu kalvarijos buvo nugriautos, Kryžiaus keliai suarti, tačiau žmonės kryželiais ir gėlėmis pažymėdavo buvusių stočių vietas ir toliau organizuodavo maldų eisenas.
1989 m. per Sekmines Veprių kalvarijos buvo atšventintos, vėliau aukotojų lėšomis atstatytos koplytėlės.
Veprių kalvarijų planas buvo parengtas Vilniaus kalvarijų pavyzdžiu, statant vartus ir koplytėles, o iš Jeruzalės viena maldininkė atvežė dvylika maišelių šventosios žemės. 1846 m. Vepriuose pirmą kartą buvo apeiti Kristaus kančios keliai.
Kalvarijų Kryžiaus kelias eina palei kapines, mišku, kerta Cedrono upelį, vėliau paežere grįžtama į bažnyčios šventorių, kur įrengtos paskutinės 6 stotys. Apie 6 kilometrų Kryžiaus kelią, prie kiekvienos koplytėlės ir vartų sustodami pasimelsti, maldininkai praeina maždaug per tris valandas.
Piligriminės kelionės visais laikais buvo būdingos įvairioms religijoms. Krikščionių piligriminės kelionės į Jeruzalę prasidėjo jau II amžiuje, siekiant aplankyti vietas, susijusias su Jėzaus Kristaus kančia.
Švč. Mergelė Marija, Jėzaus Kristaus motina, buvo pirmoji piligrimė, apėjusi savo Sūnaus Kančios kelią.
Eidami Kryžiaus kelią, melsdamiesi ir atgailaudami piligrimai gali labai giliai ir asmeniškai išgyventi Dievo Sūnaus kančią, prašydami atleidimo malonės sau bei artimiesiems.
UŽ inf.
