Telkti, burti, teikti džiaugsmą ir šilumą, parodyti dėmesį, nustebinti, puoselėti draugystę, skatinti atrasti kasdienybės grožį ir gyvenimo prasmę… Tokia yra Lietuvos audiosensorinės bibliotekos Ukmergės padalinio veikla. Apie tai, kuo dalijasi su žmonėmis ir kas jiems yra svarbu, pasakoja vyr. bibliotekininkė Asta Girnienė.
Kada įsteigta jūsų biblioteka?
Pirmosios knygos specialiaisiais formatais Ukmergės miesto ir rajono skaitytojus pasiekė 1969-aisiais. Tačiau tuomet tai dar nebuvo tokia biblioteka, kokią turime dabar. Knygomis specialiaisiais formatais Ukmergėje rūpinosi nevyriausybinė organizacija Lietuvos aklųjų draugija, dabar – Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga. Biblioteka kaip atskiras struktūrinis vienetas įsikūrė vėliau: nuo 1986 metų pradėjo veikti Lietuvos aklųjų bibliotekos Ukmergės filialas, iki tol buvęs tik paslaugų punktu.
Šiuo metu tai – modernus, šiuolaikiškas Lietuvos audiosensorinės bibliotekos (pavadinimas pasikeitė 2023 m.) Ukmergės padalinys. Jis įsikūręs Vlado Šlaito viešosios bibliotekos patalpose. Nors gyvename po vienu stogu, vykdome bendrus projektus ir kartu organizuojame kai kurias veiklas, Lietuvos audiosensorinės bibliotekos (LAB) Ukmergės padalinys yra atskira organizacija.
Kokias paslaugas teikiate?
Lietuvos audiosensorinė biblioteka – valstybinė biblioteka, aptarnaujanti žmones, kurie negali skaityti įprastai spausdinto teksto dėl regos negalios, skaitymo sutrikimų, pavyzdžiui – disleksijos, ar kitų priežasčių. Mūsų misija – kad skaityti galėtų kiekvienas.
Šiuo tikslu mes ne tik skoliname leidinius, bet ir juos leidžiame. Esame bene vienintelė biblioteka Lietuvoje, kuri turi savo leidybos skyrių. Mūsų užduotis – pritaikyti, t. y. perleisti, įprastas spausdintas knygas prieinamais formatais, kad žmonės galėtų jas perskaityti.
Dažniausiai įprasta spausdinta knyga mūsų leidybos skyriuje virsta garsine knyga arba skaitmenine EPUB knyga. Tai daryti mums leidžia Autorių ir gretutinių teisių įstatyme numatyta išimtis: galime be leidėjų ir autorių sutikimo pritaikyti neprieinamus leidinius. Tačiau kartu ši išimtis mus ir įpareigoja užtikrinti prieigą prie leidinių tik tiems skaitytojams, kurie tikrai negali skaityti įprastai spausdintų knygų. Štai kodėl mūsų bibliotekos leidiniai pasiekiami ne kiekvienam, bet tik tiems skaitytojams, kuriuos mes patvirtiname gavę skaitymo iššūkius patvirtinančius dokumentus.
Kokias knygas čia galima rasti?
Kadangi Lietuvos audiosensorinė biblioteka skolina ir leidžia prieinamų formatų knygas, absoliuti dauguma jų – skaitmeninės knygos. Visos jos nugula į virtualias mūsų bibliotekos lentynas. Virtualią savo biblioteką mes vadiname ELVIS – tai santrumpa ilgo ir išties sunkiai įsimenamo žodžių junginio: Elektroninių leidinių valdymo informacinė sistema.
Šiuo metu ELVIS fonduose – daugiau nei 17 tūkst. leidinių. Tai – ištekliai įvairiais prieinamais formatais: garsinės knygos, EPUB, BRF formatų knygos, periodika, filmai ir spektakliai su garsiniu vaizdavimu, tinklalaidės ir dar daugiau.
Turime ne tik skaitmeninių, bet ir spausdintų knygų fondą. Mūsų spausdintos knygos – kiek kitokios nei įprasta. Tai – taktilinės knygelės, kurių paveikslėliai yra iškilūs (skirtos neregintiems arba silpnai matantiems vaikams), Brailio raštu spausdintos knygos bei spausdintos knygos lengvai suprantama kalba. Pastarųjų fondas dar nėra gausus – biblioteka yra išleidusi 3 knygas lengvai suprantama kalba.
Tačiau mums šis fondas labai svarbus. Ilgą laiką knygų lengvai suprantama kalba tikslinė auditorija – žmonės su intelekto negalia – nebuvo laikomi lygiaverčiais skaitytojais. Dabar ši situacija keičiasi ir atsiranda leidinių, kurie tematiškai šiai auditorijai tinkami. Anksčiau jiems buvo siūloma skaityti vaikiškas knygas, dabar tarp pasirinkimų – tokia lietuvių literatūros klasika kaip Žemaitės „Marti“, Alvydo Šlepiko „Mano vardas – Marytė“.
Kokia yra jūsų bibliotekos bendruomenė?
Istoriškai, nuo bibliotekos įkūrimo, mūsų skaitytojų bendruomenė buvo žmonės su regos negalia. Dabar – ne tik. Mūsų skaitytojai – tai ir turintieji disleksiją, dėmesio sutrikimų, fizinę (kai negali laikyti spausdintos knygos rankose ar vartyti jos puslapių) ar intelekto negalią. Visi, kuriems įprasta spausdinta knyga – neprieinama, tačiau tinkamai parengtas skaitmeninis knygos formatas ar specialiai pritaikyta spausdinta knyga suteikia galimybę skaityti.
Iš viso šiuo metu Lietuvos audiosenorinės bibliotekos skaitytojais yra beveik 8 tūkst. žmonių. Didžioji dauguma jų – mūsų „virtualūs“ skaitytojai, t. y. tie, kurių gyvai nesutinkame, nes jie lankosi virtualioje bibliotekoje ELVIS.
Tačiau skaitytojų, kurie nuolat dalyvauja Ukmergėje organizuojamuose renginiuose, skaitymuose bei užsuka į biblioteką pasiskolinti knygų ar įsirašyti garsines knygas į jiems patogesnes laikmenas nei kompiuteris, ratas siekia beveik 150.
Beje, nors didžioji dauguma bibliotekoje esančių leidinių skirti tik žmonėms, negalintiems skaityti įprastai, ELVIS (elvislab.lt) galima rasti ir atvirosios prieigos knygų – jas gali skaityti be jokios registracijos absoliučiai kiekvienas.
Kas labiausiai domina skaitytojus?
Įvardyti, kokios knygos domina žmones, turinčius regos negalią ar disleksiją, – neįmanoma. Lygiai taip pat, kaip ir pasakyti, kokios knygos domina regintį skaitytoją. Tai labai individualu. Vieni ieško meilės romanų, detektyvų, kiti – biografijų, akademinių leidinių. Sąrašas – be pabaigos.
Biblioteka savo pajėgomis prieinamais formatais gali išleisti apie 15 proc. per metus šalyje išleidžiamų knygų. Įsivaizduojate – tai lyg viena nedidelė lentyna didžiuliame knygyne. Kad pasiūla ir knygų fondas augtų, dirbame su leidėjais – mokome juos, kaip leisti prieinamas knygas. Taip bendromis pastangomis vietoj 15 proc. dabar jau pavyksta užtikrinti didesnį prieinamumą – 20 proc.
Kokiomis dar veiklomis užsiimate?
Su besiplečiančia skaitytojų bendruomene išauga ir bibliotekos paslaugų skaičius. Įprastą mūsų veiklą – garsinių ir kitų leidinių skolinimą, mokymą naudotis naujosiomis technologijomis, konsultavimą, kaip atsisiųsti mobiliąsias skaitymo programėles ir jomis naudotis, pristatymų organizavimą įvairiose organizacijose, bibliotekų padaliniuose, senelių ar socialinės globos namuose – papildo įvairios edukacijos, užsiėmimai.
Pavyzdžiui, garsiniai skaitymai – juos organizuojame tiek nuotoliu, tiek gyvai dienos centruose, senelių bei socialinės globos namuose – ten, kur žmonės savarankiškai negali skaityti. Klausyti gyvai skaitomo teksto, gyvai bendrauti su skaitančiuoju šiems skaitytojams labai patinka ir ši paslauga išties labai populiari. Taip pat vedame edukacijas vaikams, kurios skirtos pažinti kitokius gebėjimus, kitaip skaitančiuosius. Tarp tokių – „Brailio slaptaraštis“, „Apie disleksiją paprastai“, „Žmogus su negalia irgi gali“. Populiariausia mūsų edukacija – smagus žaidimas „Kas slepiasi knygų lentynose?“.
Kadangi esame įsikūrę patogioje vietoje – viešosios bibliotekos pastate, kviečiame savo skaitytojus dalyvauti jos renginiuose. Savo ruožtu padedame, jei reikia palydėjimo, pabuvimo kartu renginyje. Viešoji biblioteka organizuoja daug puikių susitikimų, todėl norime, kad ir mūsų skaitytojų bendruomenė būtų jų dalimi.
Kai kuriuos susitikimus organizuojame kartu. Daug bendraujame su bibliotekos Kraštotyros ir fondų valdymo skyriumi. Turime tikslą – kuo plačiau supažindinti savo skaitytojus su Ukmergės kraštu, jį garsinusiais ir iki šiol garsinančiais žmonėmis. Todėl šia tema skaitymus ir susitikimus organizuojame bendrai.
Kokių turite idėjų, planų?
Mano pačios didžiąją dalį laisvalaikio užima teatras. Esu Ukmergės kultūros centro mėgėjų teatro „Vilko pėdsakas“ aktorė. Todėl savo skaitytojams taip pat noriu pasiūlyti teatrą – tokia forma, kokia jiems būtų prieinamiausia.
Visada kviečiu į naujus spektaklius, tačiau svarbiausia – pasiūlome ir kiek kitokią teatro versiją – vadinamąjį radijo teatrą. Šiame teatro žanre nėra scenos – aktoriai pjesę vaidina skaitydami vaidmenimis.
Vis tik priešingai nuo originaliosios radijo teatro versijos – mūsų susitikimai vyksta gyvai. Toks teatras gali atvykti į bet kurią susibūrimo vietą ir pasiūlyti pačių įvairiausių pjesių: tam nereikia nei scenos, nei kostiumų, nei scenografijos. Labai patogu, įvairu ir paveiku. Po pjesės skaitymo visada ją aptariame, pasidaliname įspūdžiais. Ir kartais jie būna tokie stiprūs, jog dalinimasis jais trunka tiek, kiek ir pats spektaklis!
Dar viena mano domėjimosi sritis yra skaitytojai su intelekto negalia. Tai skaitytojų grupė, kuri dažniausiai neturi įgūdžio skaityti, o jei ir išmoksta, sunkiai atsimena net ir nesudėtingą tekstą, nes pats skaitymo procesas pareikalauja didžiulių pastangų. Visada galvoju, kaip jiems perteikti knygos grožį, kaip atrasti kūrinius, kurie jiems tiktų, patiktų ir suteiktų džiaugsmo. Ieškau tinkamų kūrinių, skaitau juos dienos centruose, kur šie žmonės leidžia laiką.
Taip pat turime praktiką jungtis į virtualius skaitymus. Į juos prisijungia skaitytojai iš senelių ar socialinės globos namų, įsikūrusių įvairiuose Lietuvos kampeliuose. Aplanko toks šiltas jausmas, kai mojuoja, sveikinasi, pasakoja apie tai, ką veikia, rodo savo sukurtus darbelius, o vėliau klausosi skaitymų.
Jei reikėtų trumpai apibūdinti savo darbą, tai jis prasmingas ne dideliais skaičiais, ne kiekybiškai daug veiklų. Jis prasmingas mažais džiaugsmais, teikiamais mažam žmonių būriui. Pavyzdžiui, kai skaitytojai su intelekto negalia atsisėda šalia ir prisiglaudžia skaitymų metu, suprantu, kiek daug jiems reiškia žmogiškasis kontaktas, gyvas balsas, skaitymas. Išties – darbo prasmė ne visada matuojama tik gausia statistika. Kartais tai tik trumpas, bet tikras džiaugsmas mažam žmogui. Kol dar yra tokių skaitytojų, tol ir darbas yra prasmingas.
Kalbino Vaidotė Šantarienė
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
