Jonas LAURINAVIČIUS
Nacionalinės žurnalistų kūrėjų sąjungos narys
Žurnalistas ir rašytojas Vytautas Žeimantas parašė įtaigų kūrinį – legendą „Vilkmergė“, o ją, gražiai iliustruotą dailininko Kęstučio Kazio Šiaulyčio akvarelėmis, neseniai išleido „Žuvėdros“ leidykla.
Knygelė skirta Pabaisko mūšio 590-osioms metinėms. Tiems, kurie mažiau žino apie Pabaisko mūšį, legendos pradžioje autorius pateikė tekstą apie jį – koks istoriniu žvilgsniu buvo Pabaisko mūšis, įvykęs 1435 m. rugsėjo 1 d. prie Žirnajų ežero, apie 10 km nuo Ukmergės. Tai buvo dviejų pretendentų į Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą Žygimanto Kęstutaičio ir Švitrigailos kariuomenių mūšis. Jį laimėjo Žygimanto Kęstutaičio šalininkai, tuo ir baigėsi trejus metus trukęs vidaus karas. Kartu buvo suduotas didelis smūgis ir Livonijos ordinui.
Kūrinio pradžia nieko legendinio lyg ir nepažeria: autorius beletristiškai pateikia realų pasakojimą apie dviejų kariuomenių pasirengimą mūšiui. Štai Švitrigaila ir magistras Frankė Kerskorfas, kuris vadovavo Livonijos ordino riteriams, aptarinėja, kaip įveikti Žygimantą Kęstutaitį: „Atkirsime Žygimantą nuo Žemaitijos ir tada jau pasvilinsime jam padus, – save drąsindamas piktdžiūgavo Švitrigaila.“
Lietuviai jau buvo priėmę krikštą, tačiau dar buvo gajos pagonybės liekanos – žmonės atnešdavo aukų miškų deivei Medeinai, kuri nugirdo Švitrigailos ir Frankės Kerskorfo pokalbį.
Nuo čia prasideda legendiniai įvykiai. Medeina pavirsta gražia vilke ir nuvilioja Frankę Kerskorfą savo nuostabiu kailiu toli „į laukymę, pilną įvairiaspalvių pievų gėlių“. Ten vilkė dingsta, it žemėn prasmego. O tarp medžių pasirodo mergina, renkanti į kraitelę grybus. „Ji buvo tarsi iš pieno traukta. Tarp magistro ir merginos užsimezgė romantiškas pokalbis.“
„Čia ką tik buvo didelė vilkė…“ – dar neatsigavęs iš nustebimo pralemeno magistras. „Tai gal aš ir esu tokia – truputį vilkė, truputį mergina. Na, vilkmergė“, – grybautoja kažkaip vylingai nusišypsojo.“
Vilkmergė su magistru grįžo į Švitrigailos stovyklavietę ir tapo vedle. Tačiau iš tikrųjų ji atvedė kariuomenę į spąstus: į klampią, pelkėtą, krūmais ir brūzgynais apaugusią Žirnajos upelio daubą. Švitrigailos kariuomenė sutriko. Magistras įsiuto, norėjo nudobti vedlę, tačiau jos nebebuvo. Jos vietoje atsirado milžiniškas vilkas. Netrukus ir jis dingo.
V. Žeimantas glaustai, bet vaizdžiai aprašo mūšį: „Prasivėrė pelkių akivarai ir verdenės, pasipūtė kemsynai, prasiplėtė balos. Priešo kariai ir žirgai pradėjo klimpti, grūstis, griūti. Kautynės buvo smarkios ir nuožmios, kraujo upės tekėjo. Į amžinybę iškeliavo tūkstančiai.“
Švitrigailos kariuomenė buvo sumušta. Lietuvių kariai pakorė ant iečių magistrą Frankę Kerskorfą. Prieš užgesdamas jis dar kartą akyse išvydo Medeiną.
„Ko tu, riteri, tikėjaisi, atėjęs į Lietuvą su kardu…“ – tarsi miško ošimas šnarėjo jos lūpos. „Vilkmergė…“ – teištarė jis ir pasitiko giltinę.“
Patriotine dvasia persunktos legendos paskutinėmis eilutėmis autorius vėl grįžta prie istorinių realijų – mūšio vietoje vėliau įsikūrusią gyvenvietę žmonės pavadino Pabaisku, o prie Šventosios išaugusį miestą, kur ordino magistras Frankė Kerskorfas pamatė merginą-vilką, pradėjo vadinti Vilkmerge.
Kodėl V. Žeimantas pasirinko suliteratūrinti legendą apie Vilkmergę, kuri vėliau tapo Ukmerge? Pasirodo, autoriaus giminės šaknys susijusios su Ukmergės kraštu. Todėl toks atsigręžimas į to krašto istoriją, mitologiją turėtų būti itin mielas, patrauklus, keliantis pačius šilčiausius jausmus visai Žeimantų giminei.
Autoriaus seneliai, tėvai, jis pats, jo vaikai ir anūkai vienaip ar kitaip susiję su Ukmergės kraštu, jis – Ukmergės tėviškėnų draugijos Vilniuje narys. Džiugina autoriaus pažadas, kad jis viena legenda „Vilkmergė“ neapsiribos, nes „gimė noras sukurti Ukmergės legendų ciklą“. Manau, kad naujų V. Žeimanto legendų ilgai laukti nereikės, nes paskata toliau kurti turėtų būti ir sėkmingas debiutas su pirmąja knygele…
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
