Ukmergė – atsigaunantis ir įdomus miestas, sako įvairius projektus čia įgyvendinanti, jo istorija besidominti Vilniuje šiuo metu apsistojusi Dovilė Vainorė. Su mūsų kraštu ją sieja ne tik praeitis, bet ir čia bei kitur vykdoma socialinė, kultūrinė, visuomeninė veikla.
Ar jūs – ukmergiškė?
Susipažindama su naujais žmonėmis, dažniausiai apie save sakau: esu Dovilė iš Ukmergės, tik gimusi Kupiškyje.
Ukmergės rajone su tėvais, broliu ir močiute iš tėčio pusės apsigyvenome 1989 m. Tuo metu man buvo kiek daugiau nei 2-eji metai. Vaikystė prabėgo Laičių kaime – gryname ore, dirbant ūkiškus darbus, rūpinantis pačios parnešamais į namus katinais, mylint šunis ir kitus didelius kaimo gyvūnus.
Nuo pirmos iki dvyliktos klasės lankiau Jono Basanavičiaus vidurinę mokyklą. Dabar tai – jau gimnazija.
Jūsų žinių ir veiklų bagažas – įspūdingas…
Dešimtoje klasėje svarsčiau apie žurnalistikos studijas. Vėliau patraukli pasirodė kultūros vadyba. Galiausiai rinkausi stoti į sociologijos studijų programą. Jau turėdama sociologijos magistro diplomą ir kelerių metų darbo stažą, „susirinkau“ ir kitų dviejų sričių žinias: lankiau tęstinius projektų valdymo kursus, o prieš 2-ejus metus baigiau profesines Žurnalistikos ir šiuolaikinės žiniasklaidos studijas. Dar buvo ir neformaliosios psichologijos studijos – savistabai ir geresniam žmonių santykių supratimui.
Šiuo metu vystau socialinius ir kultūrinius projektus, psichologijos žinios padeda dirbant komandoje, kartu derinant jas su sociologiniu matymu. Žurnalistinės žinios ir praktika padeda profesionaliau skleisti informaciją apie savo veiklas. Bendradarbiauju su regionine spauda. Mano žurnalistinį ir kūrybinį archyvą galima perskaityti tinklalapyje www.taskai-ant-i.lt.
Esu dirbusi trijuose skirtinguose sektoriuose: valstybiniame, privačiame – Lietuvos ir užsienio kapitalo įmonėse – bei nevyriausybiniame. Visada tai buvo darbas su žmonėmis – projektai, personalo atranka, naujų darbuotojų integracija bei lyderystė komandoje.
Persirgau ir „perfekcionizmo“ liga, kai atrodė, jog užduotis yra atlikta tik tada, kai pasiekiu rezultatą, vertą 120 balų iš 100 galimų. „Perdegdavau“ išnaudojusi vidinius resursus ir… ieškodavau kito darbo, nes tapdavo nebeįdomu, nebeprasminga. Prieš daugiau nei 2-ejus metus žengiau gana drąsų žingsnį – tiesiog išėjau „į niekur“, kaip sakoma.
Kas yra „Om-lėtai“ ir kam tai skirta?
Brendo mintis įkurti savo nevyriausybinę organizaciją. Kažkada vienoje organizacijoje buvau praktikos vadove tuomet studentei, o dabar savo gerai bičiulei Ievai Dunauskaitei. Po jos akademinės praktikos mudvi vis apsikeisdavome mintimis, jog trūksta socialinių ir kultūrinių veiklų įvairovės Lietuvos regionuose jaunimui. Vis pasvarstydavome apie galimus projektus – įtraukimo į bendruomenės ar regioninio miesto aktualijas, jaunimo verslumo ugdymo, tvarumo bei rūpinimosi sava aplinka skatinimo, socialinių įgūdžių ir psichologinio atsparumo ugdymo.
Ieva su keliais bičiuliais parengė 2 projektus – abu gavo finansavimą pagal „Erasmus“ ir „Europos solidarumo korpuso“ programas. Aš ėmiausi organizacijos įkūrimo reikalų. Taip 2023 m. lapkričio mėnesį gimė VšĮ „Om-lėtai“. Nors šiuo metu gyvenu Vilniuje, tačiau organizaciją, pasitarusios su Ieva, nusprendėme įregistruoti Ukmergėje. Organizacijos veiklos skirtos regiono gyventojams.
Tarp įdomiausių projektų, kuriuos jau įgyvendinome, – jaunimo verslumo ir kūrybiškumo stovykla Ukmergėje. Dalyvavo jaunuoliai iš Ukmergės, Mažeikių, Vilniaus, Kupiškio ir Kauno. Taip pat – tarptautinis projektas Jonavoje apie tvarumą kasdienybėje, 3 prevenciniai projektai (Ukmergėje, Alytuje ir Varėnoje), informuojantys jaunimą apie atsparumą prekybos žmonėmis nusikaltimams bei pozityvius socialinius pasirinkimus.
Aktyviai įsitraukėme į pernai vykusio Ukmergės poezijos festivalio programą – suorganizavome popietę „Paailiuokim dzūkų tarmi. Susitikimas Ukmergėje su poetu Juozu Žitkausku“. Į du tarptautinius projektus Vengrijoje ir Lenkijoje išsiuntėme po grupę jaunuolių praplėsti žinias emocinio intelekto bei lyderystės bendruomenėje srityse.
Kodėl pavadinote būtent taip?
VšĮ „Om-lėtai“ pavadinimas radosi kūrybiškai ir lengvai. Iš pradžių Ieva siūlė pavadinti mūsų organizaciją „Eureka“. Tvarkydama registracijos dokumentus, nusprendžiau dėl kažkokių smulkmenų pasikonsultuoti su buhalterinių ir teisinių paslaugų įmone. Viena pažįstama mums rekomendavo įmonę, kurios pavadinimas buvo… „Eureka“. Taigi mums reikėjo kito.
Prisiminiau, jog seniau, svarstant apie savo nevyriausybinės organizacijos arba socialinio verslo įkūrimą, užsirašiau pavadinimą „Om-lėtai“. Ievai idėja patiko. Abi sutarėme, jog pavadinimas atspindi ramybę ir sąmoningumą be skubos.
Taip ir planuojame organizacijos veiklas – ramiai, be skubos, įvertindamos turimus laiko resursus įgyvendinti įsipareigojimus ir prisiimti naujus.
Koks jūsų laisvalaikis, pomėgiai?
Laisvu laiku mėgstu „kuistis“ namuose – tvarkyti ir pertvarkyti nedidelį sodelį. Skaitau knygas ir klausau radijo laidas, kurias atsirenku pagal savo mėgstamas temas: psichologija, socialiniai pokyčiai, regionų kultūrinės ir bendruomeninės iniciatyvos, kuriančių žmonių biografijos.
Užsiimu naudotų daiktų (asmeninių ir tų, kurie atkeliauja iš tėvų, vyro tėvų ir kitais būdais) pardavimu. Man tai – pomėgis, tvarumo principų įgyvendinimas kasdienybėje ir papildomos lėšos, kurias skiriu VšĮ „Om-lėtai“ veiklai. Nors daugumą lėšų surenkame iš laimėtų projektinių konkursų pagal teikiamas paraiškas, dažnai organizacija turi pridėti ir savo dalį. Mes su Ieva kiekvieno projekto eigoje vis sugalvojame ką nors patobulinti – kad tik dalyviams būtų įdomiau ir prasmingiau.
Kokių turite planų?
Viena tema mane ypač domina ir motyvuoja įsitraukti aktyviai – tai žydų tautos Lietuvoje (litvakų) istorija ir žydų kultūra bendrąja prasme. Pernai gavau stipendiją iš VšĮ „Geros valios kompensacijos už žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą disponavimo fondas“ įgyvendinti projektą „Žurnalistikos studentų darbai apie žydų kultūrą ir pristatomasis renginys bendruomenėms žydų paveldo namuose“. Į šį projektą pasikviečiau paskutinių studijų kursų lingvistę, teisininkę ir fotografę.
Kiekviena jų su mano, kaip mentorės, pagalba rengė individualius darbus. Taip radosi du straipsniai – apie esperanto kalbą bei holokaustą – ir senųjų žydų kapinių fotografijų paroda. Surengiau du parodų atidarymus – Ukmergės tolerancijos centre ir Žiežmarių sinagogoje.
Man įdomi litvakų ir kitų Europos šalių žydų istorija bei kultūra, kuri vystėsi ir patyrė transformacijas XIX–XX amžiuose. Ukmergėje gausu žydų kultūrinio paveldo ir pėdsakų – galima tiek parašyti straipsnių apie tai, sukurti ne vieną turistinį maršrutą. Manau, tik laiko klausimas, kada šių idėjų imsiuosi.
Kur mėgstate keliauti?
Teko atsakomybė organizuoti darbo-pažintines keliones į Švediją, Suomiją ir Daniją. Buvau kelionės vadove ir vertėja. Daugiausia iš visų šalių esu aplankiusi Prancūziją – 4 kartus. Paskutinė kelionė į šią šalį buvo įspūdinga – vykome su vyru iškart po vestuvių. Tai buvo spalio mėnuo. Ten ir į kalnus per didžiulę liūtį važiavome, ir akmeniniame kalnų name gyvenome. Prieš daugiau nei 10 metų spėjau aplankyti Izraelį. Ten gyvena mano studijų draugė.
Nuvykusi svetur mėgaujuosi tais pačiais dalykais, kurie teikia malonumą ir namuose: einu išgerti kavos į jaukias kavinukes, būnu gamtoje, stebiu žmones, užmezgu bent vieną netikėtą pokalbį gatvėje su nepažįstamu žmogumi to net neplanuodama, randu sendaikčių krautuves ar turgelius, kelias valandas praleidžiu vietiniame knygyne arba bibliotekoje. Tokie pasirinkimai praturtina.
Nuostabu keliauti po Lietuvos regionus. Daug kalbama, jog regionai nyksta, trūksta paslaugų ir prasta infrastruktūra. Aš žinau begalę savo draugų ir pažįstamų istorijų, kurios liudija visai priešingus dalykus. Lietuvos regioniniai miestai atsigauna ir juose kuriasi kūrybinės erdvės ir studijos, vietos produktų parduotuvėlės.
Pasidalykite pastebėjimais apie Ukmergę.
Mano „grįžimas“ į Ukmergę prasidėjo, kai, kraustydamasi iš Kauno į Vilnių, pusmečiui išsinuomojau butą Ukmergėje ir čia apsigyvenau. Tai buvo 2020 metai. Eidavau pasivaikščioti, stebėdavau žmones gatvėse ir parduotuvėse, vakarais bėgiodavau. Atkreipiau dėmesį, jog senosios suirusios gatvės jau suremontuotos, o Ukmergės senamiestis tvarkingesnis, visame mieste daug smulkiųjų skulptūrų – balandžiai, šuo Keksas, dviratininkas. Kartą surengiau improvizuotą ekskursiją su pasakojimais mieste vyrui Tomui. Ne į visus jo klausimus turėjau atsakymus, ir tai buvo vienas iš pretekstų pasidomėti Ukmergės istorija ir žmonių gyvenimu čia išsamiau.
Prie Ukmergės aktualijų priartėjau įkūrusi VšĮ „Om-lėtai“. Įgyvendindama projektų veiklas, pastebėjau, jog Ukmergė atsigauna – jaunėja, švarėja, įvairėja. Taip, kartais sudėtinga pritraukti ukmergiškius į renginius ir projektines veiklas, tačiau su tokiu iššūkiu susiduria ir kitos organizacijos didesniuose ir mažesniuose miestuose.
Man paliko įspūdį daugelio vietos organizacijų ir savivaldybės vadovybės atvirumas ir noras palaikyti VšĮ „Om-lėtai“ ir mano asmeninius sumanymus.
Ukmergiškiai, kuriuos pažinau per pastaruosius dvejus metus, – nuo vietos valdžios atstovų iki organizacijų specialistų, meno lauko dalyvių, moksleivių – man pasirodė paprasti, smalsūs ir ūkiški žmonės. Su tokiais lengviausia bendrauti ir kurti naujus projektus.
Daugiau nei pusmetį dirbau kitame Lietuvos gale – Varėnoje. Ne kartą juokavau: „Gyvenu Vilniuje, kažkur pusiaukelėje tarp dviejų savo veiklų miestų – Varėnos ir Ukmergės.“ Suorganizavau varėniškiams, savo kolegoms ir vietos turizmo bei smulkiojo verslo atstovams, pažintinę išvyką į Ukmergę. Jie liko sužavėti ukmergiškių vaišingumu, gyvais pokalbiais bei jaukiomis miesto erdvėmis. Su džiugesiu tada pagalvojau: Ukmergėje tikrai yra ką parodyti ir kuo nustebinti. Kartais, bėgdami paskui kasdienius rūpesčius, nematome, kokias vertes ir dovanas turime po ranka…
Galbūt laukia nauji projektai?
Šiuo metu esu pakeliui į naują gyvenimo etapą – netrukus tapsiu mama. Naujos atsakomybės kitaip sudėlios mano dienotvarkę ir veiklų prioritetus.
Neseniai pajuokavau, jog abi su Ieva išėjome studijuoti: ji kibo į sociologijos studijas Vytauto Didžiojo universitete, o aš „studijuosiu“ motinystę.
Visgi stebiu, kas vyksta Ukmergės ir kitų regioninių miestų kultūrinėje ir socialinėje terpėse. Tikėtina, jog įsitrauksiu į bendruomenių reikalus per ateinančius metus kitais būdais – rašydama vietos regioninei spaudai, rengdama kūrybinius tekstus. Visada esu atvira pagelbėti kitoms organizacijoms komunikacijos ir sklaidos reikaluose.
Kalbino Vaidotė Šantarienė
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
