Akušerės prisiminimai: teko kovoti už gyvybes, o darbo sąlygos buvo sunkiai įsivaizduojamos

Gedimino Nemunaičio nuotr. Albina Bureikienė dažnai prisimena savo darbo metus, buvusius kolegas ir pacientes. Gedimino Nemunaičio nuotr. Albina Bureikienė dažnai prisimena savo darbo metus, buvusius kolegas ir pacientes.

Sekmadienis – Motinos diena, kuri šiemet prasmingai sutampa su gegužės 5-ąją minima Tarptautine akušerių diena.

Net 40 metų šį darbą dirbo ukmergiškė Albina Bureikienė, prisimenanti jį kaip kupiną iššūkių, tačiau ir didžiulio džiaugsmo.

82-ejų sulaukusi A. Bureikienė sako, kad medicina ją traukė nuo mažumės – vaikystėje pagrindiniai žaidimai buvo „daktarų“, tabletes atstodavo raudoni ir žali serbentai, o žaizdas gydydavo medžių lapais...

Tiesa, baigusi vidurinę mokyklą, metus dirbo kaimo kultūros namuose meno vadove, buvo subūrusi šokių būrelį, sekėsi puikiai, raginta gyvenimą sieti su šia sritimi. Bet nugalėjo potraukis medicinai.  

1964 metais baigė tuometę Kauno medicinos mokyklą, kur įgijo akušerės specialybę. Nuo Kėdainių krašto kilusi absolventė tuo metu galėjo rinktis, kuriame Lietuvos krašte norėtų dirbti. Buvo romantikė, tad pasirinko toli nuo namų esantį pamarį – Šilutės kraštą. Kaip šiandien pamena – svajojo gyventi Ventės rage. Noras ne visai išsipildė – buvo paskirta į gerokai atokiau esančią Natkiškių  kaimo ambulatoriją, kuri aptarnavo net 17 kaimų.

Akušerės pareigose buvo priimti nėščiąsias, įrašant į įskaitą, prireikus nukreipti į rajoninę ligoninę, stebėti naujagimius, skiepyti, tikrinti namiškių higieną, skaityti paskaitas, važinėti į kaimus lankyti ligonių... 

Vykstant į kaimus buvo priskirtas vežėjas – važiuodavo arklio traukiamu vežimu, o žiemą – rogėmis. Jei kas kreipdavosi, privalėjo skubėti ir naktimis – atliko greitosios pagalbos vaidmenį.  Dar reikėjo aptarnauti ir vaistinę. „Krūvis buvo nežmoniškas, bet man patiko“, – dalinosi prisiminimais A. Bureikienė.

Sėmėsi profesinės patirties

Po metų specialistė buvo perkelta į Šilutės centrinės ligoninės Akušerijos skyrių. Ten pasisėmė didžiulės profesinės patirties. Sako, kad darbas buvo kupinas įtampos ir streso, o akušerio pareigos – beprotiškai plačios apimties. Akušerė buvo atsakinga už gimdymo priėmimą ir komplikacijų diagnozavimą, naujagimių gaivinimą. Teko atlikti ir gydytojo pareigas: stabdyti gimdyvių kraujavimą, susiūti plyšimus po gimdymo.

Priemonės, lyginant su dabartinėmis, buvo primityvios: gaivinant naujagimius gleivėms atsiurbti naudojo paprastas gumines žarneles, o atsiurbdavo burna. Aparatūros nebuvo jokios. Po darbo dar tekdavo autoklave sterilizuoti naudotus įrankius, švirkštus. Sistemas kraujui perpilti darydavo pačios akušerės iš guminių žarnelių ir stiklinių vamzdelių, paskui jas sterilizuodavo dideliuose induose.

Gimimų buvo labai daug. Prisimena, kad per mėnesį priimdavo apie 100 kūdikių. Be to, aptarnaudavo ir ginekologinėmis ligomis sergančias pacientes. Daug atveždavo nukraujavusių moterų – greičiausiai dėl namuose primityviomis sąlygomis savarankiškai bandytų atlikti abortų. Beje, apie tokius abortus niekas tada nekalbėjo ir kraujavimo priežasčių nenagrinėjo.

Kadangi nebuvo jokio lytinio švietimo, daugybė abortų buvo atliekama ligoninėse. Sovietinė sistema užsimezgusios gyvybės išsaugojimu nesirūpino – pastojusios moterys nebuvo kaip nors atkalbinėjamos: kreipdavosi ir procedūra būdavo atlikta.

Netekėjusioms merginoms pastoti buvo didžiulė gėda. Tokios dažnai skubėjo atsikratyti vaisiaus. Neretai net paslapčiomis. Iš Šilutės merginos nuvykdavo net į nelabai toli esantį Sovietską – kad tik niekas iš savo aplinkos nesužinotų.

Pasikliovė Dievu

Tyrimai būdavo atliekami primityviausiais būdais. Pačios akušerės, paėmusios pacientės kraujo, nusistatydavo jo grupę, iš šaldytuvo pasiėmus reikiamos grupės kraujo kolbą pastatydavo perpylimo sistemą ir tik tada jau galėdavo kviesti gydytoją. Gydytojų stygius, prisimena, buvo didelis.

„Pirmus metus einant į naktinę pamainą visada melsdavausi. Dėkui Dievui, man dirbant nemirė nė viena gimdyvė, nei ginekologinė ligonė. Kūdikių mirčių pasitaikydavo“, – tuos laikus prisimena A. Bureikienė.

Sako pastebėjusi, kad tarp gimdyvės ir akušerės yra grįžtamasis ryšis – priėmus gimdymą, jei viskas būdavo sėkmingai, tarsi pasikraudavo. Nežiūrint didelio fizinio krūvio, iš darbo namo keliaudavo pakilia nuotaika, kupina energijos, be jokio nuovargio.

Vadavo iš mirties gniaužtų

Tuo metu, apie 1960-uosius, ligoninės būdavo ne tik miestuose, bet ir gyvenvietėse. Vienoje tokių ir dirbo Albina. Prisimena, jog vieną žiemos vakarą vienintelė jos bendradarbė buvo valytoja. Lauke siautė pūga. Vyras atvežė gimdyvę su rogėmis. Teko priimti, o vyras iš karto išvažiavo.

„Pirmiausia paklausiau, ar prieš tai buvę gimdymai praėjo normaliai. Ji patvirtino. Moteris pagimdė, kūdikį priėmiau greitai, tačiau ji pradėjo kraujuoti. Užstačiau kraujo perpylimo sistemą, paruošiau narkozę – į buteliuką įpilus eterio pakabinau virš lovos galvūgalio. Pradūrus kaištuką, per bintą eteris pradėjo lašėti.

Bet narkozė neveikė. Moteris gulėdama pradėjo šaukti, kad man pamelavo – ankstesni jos gimdymai buvo komplikuoti, teko perpilti kraują, o vienas iš kūdikių net mirė.

Moteris vaitojo, kad melavo, nes bijojo, kad nepriimsiu, kad teks važiuoti į toli esančią centrinę ligoninę, o vežti nėra kam.

Gimdyvė vaitodama prisipažino, kad visai ne jos vyras atvežė rogėmis, bet kaimynas. O eteris neveikė dėl labai paprastos priežasties – to krašto žmonės svaigindavosi eteriu. Iš ligoninių jo ir gaudavo. Eteris buvo tapęs lengvai prieinamu narkotiku ir vyrams, ir moterims. Nuo nedidelio jo kiekio lengvai apsvaigdavo, tačiau, jei tekdavo tokį žmogų operuoti, narkozė nebeveikdavo. Tai buvo vieša paslaptis – visi apie tai žinojo“, – pasakojo A. Bureikienė.

Sako tada supratusi, kad situacija kritinė, puolė skambinti gydytojui, bet laidinis telefonas neveikė.

„Aš meldžiausi ir dariau ką išmaniau – kišau be narkozės ranką į gimdą, atidalinau placentą, patikrinau, kaip tai daro gydytojai. Dievas išklausė  mano maldų – dėkojau jam“, – lyg kokiame filme vykusias didžiulės įtampos kupinas akimirkas mena ukmergiškė.

Sako, kad Šilutėje teko išmokti dideles gyvenimo pamokas. Ten dirbti labai patiko. Ligoninė buvo maža, visi vieni kitus pažinojo, tarsi šeima, jokio mobingo, jokio žeminimo, kartu šventes švęsdavo, ruošdavo šventines programas.

Persikraustė į Ukmergę

1969 metais, tada jau šeimą sukūrusi ir pati pirmagimės dukros susilaukusi Albina su vyru Mindaugu persikraustė gyventi į Ukmergę.

Atsikėlė čia daugiau iš pareigos, nes ir jos, ir sutuoktinio tėvai gyveno šiame krašte – Albinos – Kėdainių, o jos vyro – Utenos rajonuose. Ir vieniems, ir kitiems reikėjo padėti ūkiuose, o važinėti iš Žemaitijos buvo per toli.

Moteris tada įsidarbino Ukmergės ligoninės Akušerijos skyriuje. Dirbo iš pradžių akušere, o vėliau 23-ejus metus – vyriausiąja akušere.

Prisimena, kad sąlygos Ukmergės ligoninėje buvo visiškai kitokios: „Personalo kelis kartus daugiau, tačiau kai kuriuo požiūriu tvarkos trūko“, – sako pašnekovė.

Pasak jos, dirbant čia naktimis, vienoms akušerėms likti niekada nereikėjo – budėdavo ir gydytojas ir neonatologas – naujagimius prižiūrintis medikas.

Vis dėlto, sako, kad gimdykloje dažnai apsieidavo ir be gydytojo. Pasirodo, buvo tokia sovietinė mada: naktį nesant sunkiam atvejui nevalia kelti savo kabinete miegančio gydytojo.

Metams bėgant spėjo įsitikinti – sovietinė betvarkė nuo dabartinės tvarkos pasikeitė kardinaliai. „Visai kita priežiūra, vienkartinės sterilios priemonės, aparatūra, gydymas... Viešpatie, dėkoju, kad iškovojome Lietuvoje laisvę“, – kalba ir gūdžiu sovietmečiu, ir Lietuvos nepriklausomybės laikais akušere dirbusi ukmergiškė.

Pasikeičia net žvilgsnis

Pati dvi dukras pagimdžiusi ir į gyvenimą išleidusi moteris įsitikinusi, kad meilė vaikams yra pati didžiausia ir pastoviausia, o būti mama – didelė Dievo dovana. Iš savo patirties jaučia, kad po gimdymo moters net žvilgsnis pasikeičia. Prisimena savo pačios patirtus jausmus.

Pirmąją dukrą pati pagimdė Šilutėje. Sovietiniais laikais vaikelius atskirdavo nuo mamų ir guldydavo atskirose palatose. Prisimena gulėjo lovoje ir tyliai verkė. Prieš akis prabėgo visas gyvenimas. Nesuprato, kas su ja vyksta.

Paskui, labai garsiai pradėjus verkti kažkuriam vaikui, nuojauta pakuždėjo, kad tai – jos kūdikio klyksmas. Nors buvo draudžiama, puolė į vaikų palatą ir neapsiriko – medikai tikrai gelbėjo jos kūdikį...

O gimus antrai dukrai, jau Ukmergės ligoninėje, pirmas jausmas buvo – praturtėjimas. „Jaučiau pasididžiavimą, kad esu jau dviejų dukrų mama“, – apie motinystę kalba šimtams naujų gyvybių į šį pasaulį padėjusi ateiti akušerė.

Su Motinos diena ji sveikina visas mamas, močiutes. O su profesine švente – visas akušeres.

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)

Pridėti komentarą

ukzinios.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, nesusijusius su tema, įstatymus pažeidžiančius, reklaminius, skatinančius smurtą komentarus. Už komentarus atsako juos parašę skaitytojai. Kurstant smurtą, rasinę, tautinę, religinę bei kitokio pobūdžio neapykantą ar kitaip pažeidžiant LR įstatymus, galite sulaukti atitinkamų tarnybų dėmesio.


Jonines

Kainoteka

Optima 13 Picerijos salės nuoma

Draugai

Ukmerges kulturos puslapiai

gpm 2011 n 135

Lietuvos valstybe

ukvm

vilkmerge

UKC logo 115x63

Apkeliauk

Tauragės laikraštis

KuoSkiriasi.lt

baidariu aukstaitija

Interneto dienraštis Bernardinai

Vilkmerge

lrytas

delfi

logo srtrf-300x170

Į viršų