Viešoji įstaiga „Klajūnas“ įkūrusi gyvūnų globos namus Ukmergės rajone, Antakalnio III kaime, jau daug metų teikia socialines gyvūnų teisių apsaugos paslaugas ir taip kuria pridėtinę vertę. Organizacijos vadovė Ilma Germanienė dalijasi ilgamete džiugia ir skaudžia patirtimi.
Skaistė VASILIAUSKAITĖ-
DANČENKOVIENĖ
Oficialiai organizacija įkurta 2016 metų vasarį Ilmos ir jos vyro Aleksandro iniciatyva. Tiesa, iš pradžių jokių pastatų neturėjo, gyvūnais rūpinosi ir juos globojo savo namuose. Pasak Ilmos, organizacija įkurta ne dėl kokios nors įgytos profesijos, o „iš sielos šauksmo“.
„Tai – ne tik gyvūnų globa. Tai – meilė ir pagarba keturkojams, globa, naujų namų paieška, PSP programa, edukaciniai renginiai įvairaus amžiaus grupėms, kova už gyvūnų teises“, – dalijasi organizacijos įkūrėja.
Ilma prisimena ir pirmąjį globon patekusį augintinį – tai šuo Šansas. Jį sūnus rado paliktą prie tuometinės savo darbovietės. Dabar Šansui jau dešimt metų ir jis laimingai gyvena surastuose namuose Kaune.
2017 metų lapkritį, Savivaldybei paskelbus aukcioną, šeima nusipirko senus, 1964 metų statybos, garažus. Statiniai buvo avarinės būklės – be stogo, kiaurais langais ir judančiomis sienomis. Patalpas reikėjo renovuoti, tad laukė daug darbo.
Tai buvo didelis projektas, įgyvendintas pagal kaimo plėtros programą. Pritraukus lėšų atsirado galimybė sutvarkyti stogą, sienas. Visa kita įrengė vyras savomis rankomis iš organizacijos surenkamos paramos.
Paslaugos gyvūnams
Kurdami globos namus, pirmiausia įrengė voljerus. Dabar lauke yra 18 voljerų. Kai kurie didesni, kur gali gyventi po 2–3 suaugusius šunis. Viduje yra 4 voljerai, skirti jaunikliams ir besilaukiančioms kalaitėms.
Katėms reikia erdvės – laipyk-lių, žaidimų vietos. Tad joms yra atskira patalpa – katinariumas. Šiemet prie katinariumo įrengta ir uždara terasa lauke. Katinariume katės mokosi bendrauti, žaisti ir pasiruošia iškeliauti.
Tik katės peštukės, kurios skriaudžia silpnesnes kates ar jauniklius, katinariumu nesinaudoja. Jos turi atskirą teritoriją, kur, tarpusavyje išsiaiškinusios santykius, viena kitos nebepuola.
Atskirai įrengtas kačių karantinas, kur karantinuojamos naujai atvykusios katės, kad neapkrėstų kitų parazitais ar ligomis.
Kai kreipiamasi, organizacija suteikia vadinamą pagauk, sterilizuok, paleisk paslaugą, pagal kurią laukinės ar benamės katės yra paimamos iš aplinkos, sterilizuojamos, kad negalėtų vesti jauniklių, ir paleidžiamos atgal į laisvę. Ši paslauga vykdoma ne pagal kokią nors finansuojamą programą, o iš sukauptų rėmėjų lėšų.
Visus į globos namus patekusius gyvūnus šeimininkai nublusina, nukirmina bei paskiepija.
Ilma pasakoja, kad seniau pasitaikydavo kačių maro protrūkių, tačiau, visur sudėjus plyteles, dezinfekuoti tapo lengviau, todėl sumažėjo užkrečiamumas. Dabar sunkiausios ligos – sloga ar traiškanojančios akys.
Per tiek metų Ilma jau žino kone visas gyvūnų ligas. Augintiniams sergant kai kuriomis itin užkrečiamomis ligomis, kaip parvovirusas, veterinarijos ligoninės nenori priimti gydyti stacionariai, tad slaugo juos vietoje, atskirose patalpose.
Pasitaiko, kad lankytojams neuždarius durų ar neužkėlus vartų, gyvūnai išsprūsta, tačiau toli nenuklysta, nes čia jie gauna ne tik maistą, pastogę bei priežiūrą, bet ir meilę.
Parama organizacijai
Pasak „Klajūno“ vadovės, parama labai svarbi – tai vienintelis lėšų šaltinis. Jokių kitų dotacijų organizacija neturi. „Mūsų rėmėjai – tai žmonės, kurie rūpinasi gyvūnais“, – kalbėjo ji. O aukojama įvairiomis formomis: skiriant 1,2 proc. paramą nuo gyventojų pajamų mokesčio, pravedant lėšų į organizacijos sąskaitą tiesiogiai ar nuperkant prekių – maisto, higienos ir kitų reikmenų.
Valstybinė mokesčių inspekcija skelbia, kad 2024 metais „Klajūną“ parėmė 1 256 asmenys, skirtos paramos suma – 55 547 eurai.
Ilmos skaičiavimu, katėms per dieną prireikia 5 kg konservų, nes auga daug mažylių, ir 1 kg sauso maisto. Šunys kasdien suėda apie 30 kg maisto.
Rugpjūčio 23-iąją šunų dresūros mokykla Ukmergėje „PumZoris“ rengia žygį, skirtą „Klajūnui“ paremti. Į žygį gyventojai kviečiami registruotis ir keliauti kartu su savo augintiniais Veprių sveikatingumo takais. Laukia maždaug 5,5 km trasa su keliomis smagiomis užduotimis. Tai – puiki proga aktyviai praleisti laiką su savo augintiniu ir visa šeima ar draugais. Kviečiami ir tie, kurie augintinių neturi. Renginyje bus galimybė susipažinti su vienintele Lietuvos šunų veisle – lietuvių skalikais. Apie juos papasakos lietuvių skalikų veislyno „Šniukštas“ veisėja Asta. Dalyvio mokestis nėra nustatytas. Kiekvieno prašoma paaukoti tiek, kiek gali.
Ilma sakė, kad ši šunų dresūros mokykla globoms namams talkina jau ne vienus metus, bet žygis su augintiniais rengiamas pirmą kartą, todėl sunku įsivaizduoti, kiek bus dalyvių. Tai priklauso ir nuo oro sąlygų.
Prieš ketverius ar penkerius metus, kai Ukmergėje beglobius neprižiūrimus gyvūnus sugaudavo gaudytojai, „Klajūnas“ turėjo sutartį su Ukmergės miesto seniūnija dėl sugautų gyvūnų laikino apgyvendinimo. Tačiau dabar jau keletą metų tokios paslaugos neteikia.
Žmogiškieji ištekliai
Nors organizacija skatina ir propaguoja savanorišką veiklą, savanorius, pasak Ilmos, galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.
Daugiausia visus darbus daro patys. Daug metų abu su vyru buvo vieninteliai organizacijos darbuotojai. Aleksandras pagal išsilavinimą užsiima statybos bei ūkiniais darbais, o pati Ilma aprėpia visus likusius darbus. Tik praėjusių metų rudenį įdarbino vieną darbuotoją Astą, nes dėl globojamų gyvūnų skaičiaus nebespėja.
O gyvūnų išties daug. Nuolat prieglaudoje gyvena nuo 80 iki 100 šunų ir kačių. Retai pasitaiko šeškų ar kitų augintinių, likusių be globos, tačiau jiems reikia specialių sąlygų.
Savanorė Karolina iš Ukmergės, jei gali, atvyksta kartą per savaitę, kita savanorė kartą per mėnesį atvažiuoja iš Širvintų. Vadovė pastebi, kad dauguma savanorių į veiklą įsitraukia trumpam laikui arba nereguliariai. O kai kurie, susipažinę su „Klajūno“ veikla, ir visai neįsitraukia.
„Daug kas įsivaizduoja, kad čia – svajonių darbas, kad mes tik glostome gyvūnus ir žaidžiame su jais, o iš tiesų tam beveik nelieka laiko, nes kasdien reikia iššveisti visas patalpas, – pasakoja Ilma. – Šiukšlių maišai ir šepečiai – viskas, ką mes matome. Savanoriai neužsibūna, kai sužino, kad reikia tvarkyti, o ne kačiukus glostyti.“
Vadovė pastebi, kad iki pandemijos atvažiuodavo daugiau savanorių ir dažniau. Tačiau pandemija daug ką pakeitė – visi priprato dirbti nuotoliu, o čia tokios galimybės nėra.
Pagrindinis darbas – valyti, valyti, valyti. Prižiūrėti tvarką. Šėrimas nereikalauja tiek laiko, kiek valymas. Kiekvieną pirmadienį vykdoma visų patalpų dezinfekcija, o karantinavimo patalpa dezinfekuojama ir vėdinama kasdien.
Vedžiojimas, šukavimas – pagal galimybes ir poreikį. Šunys į globos namus dažniausiai patenka iš labai blogų sąlygų ir labai sunkios būklės, todėl jie bijo žmonių, nenori prisileisti. Jiems reikalinga socializacija. Tokie gyvūnai pirmiausia pratinami bendrauti.
Patys organizacijos įkūrėjai dirba kasdien nuo 7 val. ryto iki 19 val. vakaro be poilsio dienų, savaitgalių ar švenčių. „Čia nepasakysi: man šiandien šventė, valgyti nepaduosiu, voljerų nevalysiu. Daugiausia, ką galime sau leisti, tai kokią dieną bebaigiant darbą neišplauti koridoriaus grindų ir grįžti namo pusvalandžiu anksčiau“, – dalijasi Ilma.
Tačiau pasitaiko, kai dirbti tenka ir 18, ir visas 24 valandas per parą, jei reikia slaugyti sunkai sergančius gyvūnus, kuriems pastatomos lašelinės. Tad kartais čia tenka ir nakvoti.
Į gyvenimą
Teiraujantis, ar sunku gyvūnams rasti namus, Ilma atsako, jog rasti tiesiog namus – lengva, bet rasti gerus namus – sunku. Būsimiems šeimininkams yra nustatyti reikalavimai, kuriuos jie turi atitikti.
„Globos namai – ne turgus, kur užsimaniau, sumokėjau pinigus ir nusipirkau“, – sako ji ir paaiškina, kad norintieji gyvūnų pildo nustatytos formos anketą. Tikrinami jų socialiniai tinklai. Taip pat jie kviečiami atvykti susipažinti su gyvūnais ir motyvaciniam pokalbiui.
Gyvenimo sąlygos tikrinamos tik tuo atveju, jei, davus gyvūną, gaunama signalų, kad su juo blogai elgiamasi. Ilma sako, jog būna ir taip.
Pokytis
Šiuo metu Ukmergės mieste beglobių gyvūnų sumažėję, lyginant, kiek jų būdavo prieš septynerius ar dešimt metų, kai benamiai šunys voromis lakstydavo miesto gatvėmis ar po daugiabučių namų kiemus ir vaikų žaidimų aikšteles. Tačiau, pasak Ilmos, apleistų gyvūnų problema vis tiek išlieka.
Visuomenės sąmoningumo lygis keičiasi labai pamažu. Kiek mažiau žiauraus elgesio su gyvūnais atvejų, bet vis dar apstu. „Incidentų yra visą laiką“, – teigia ji.
Pastebi, kad įrodyti žiauraus elgesio su gyvūnais nusikaltimus labai sunku, tačiau per jos praktiką nemažai atvejų vis tik pavyko surinkti įrodymus ir skriaudėjai buvo nubausti baudomis bei teisės laikyti gyvūnus atėmimu ar apribojimu. Tačiau problema yra platesnė. Nors įstatymai šią sritį reglamentuoja, nėra, kas juos vykdytų. Tad žiaurų elgesį su gyvūnais įrodinėti sudėtinga – pačiai tenka rašyti raštus įvairioms tarnyboms, kviesti specialistus, rinkti liudininkų parodymus.
Ilma įsitikinusi, kad visuomenės švietimo srityje yra didelė spraga. Apie sterilizaciją bei kast-raciją, leidžiančią užkirsti kelią nekontroliuojamam gyvūnų dauginimuisi, daug kas nežino arba nenori to daryti dėl stereotipų. Pavyzdžiui, vis dar yra žmonių, kurie laikosi sustabarėjusios nuostatos, kad kalė per gyvenimą turi atsivesti bent vieną vadą. O po to, negebėdami jaunikliams rasti namų ir neturėdami kur dėti, juos užkasa, skandina ar tiesiog išmeta.
Principai
Pasak Ilmos, „Klajūnas“ – tai beglobių gyvūnų namai. „Čia svarbi gyvūnų gerovė ir gyvenimo kokybė. Todėl stengiamasi sukurti namų sąlygas. Čia nėra grandinių ir vadovaujamasi nežudyk principu“, – sako ji. Pagal šį principą gyvūnai nemigdomi, jais rūpinamasi, nepaisant amžiaus, išvaizdos ar charakterio, iki pat jų natūralios mirties.
Be to, „Klajūnas“ visada atviras lankytojams. „Čia nėra „draudžiamų zonų“, nėra paslapčių – galima filmuoti, fotografuoti, tiesiog praleisti laiką gyvūnų draugijoje“, – sako vadovė. Pasak jos, šiuose namuose gerbiami gyvūnai ir laukiami žmonės, kurie gerbia gyvūnus.
Ilma papasakojo, kad kai kurie žmonės supyksta, kai paskambinę ir pranešę apie beglobį gyvūną išgirsta, kad atsisakoma jį priimti.
Pasak Ilmos, vyksta tik 20 proc. gyvūnų kaita, kai vieni ateina laikinam prieglobsčiui, kiti suranda naujus namus, o 80 proc. „Klajūno“ globos namuose esančių augintinių dėl senatvės, nepagydomų ligų ar patirtų traumų lieka čia gyventi visam laikui.
