Vieni tokioje tendencijoje mato problemas: didesnes sveikatos ir socialinės apsaugos išlaidas, didėjančią naštą dirbantiesiems. Kiti – daugiau galimybių: pensinio amžiaus žmonės ilgiau liks darbo rinkoje, o vadinama „sidabrinė ekonomika“ leis kurtis įvairesniems verslams.

Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos prezidentė, Profesinių kompetencijų centro vadovė Jūratė Tamašauskienė pastebi, kad jaunystės kultas ir vyresnio amžiaus žmonių nuvertinimas vis dar gajūs Lietuvoje. Senyvo amžiaus žmonės jaučiasi skurstantys, vieniši ir apleisti. Tam – daug priežasčių, o padėčiai pakeisti nėra lengvų ir greitų sprendimų. Nors medicina žengia sparčiais žingsniais į priekį, dėl pajamų ir socialinės nelygybės jos vaisiais pasinaudoti gali ne visi. Panašu, kad turime situaciją, kai vidutinė gyvenimo trukmė ilgėja sparčiau nei sveiko gyvenimo trukmė, ir tai lemia senėjant prastėjančią gyvenimo kokybę.

Visas valstybės pastangas kelti senjorų pensijas, suvalgo augančios kainos. Lyg suktumės tarsi voverė rate – stengiamės, bet niekur nenubėgame.

Senatvės baimė

„Pensinio amžiaus žmonės, o ypač moterys, Lietuvoje įvardijami kaip viena iš socialiai pažeidžiamų grupių, patiriančių atskirtį, skurdą ir diskriminaciją. Štai čia yra pagrindinė priežastis, kodėl bijoma senatvės. Juk, jei žmogaus laukia skurdas, vienatvė ir ligos, kas nori tokios ateities? Deja, Lietuva kol kas neturi jokios kryptingos visuomenės senėjimo proceso galimybių strategijos“, – sako J. Tamašauskienė.

Užsienyje senjorai, padedami socialinių darbuotojų, imasi iniciatyvos, buriasi į bendruomenes – dalijasi gyvenimo erdve, padeda vieni kitiems. Veikimo modelis labai paprastas. Nekilnojamojo turto turintys senjorai jį išnuomoja, o už nuomos pajamas gyvena bendro gyvenimo namuose. Skandinavijos šalyse plinta senjorų rajonai, juose – specialiai vyresnio amžiaus žmonėms pritaikyti būstai. Yra ir verslo įmonių, kuriančių paslaugas vienišiems senjorams.

Anot J. Tamašauskienės Lietuvoje tokių iniciatyvų mažai, o senyvo amžiaus lietuviai vis dar pripratę verkti ir geriau kaltina valdžią, užuot ėmusis asmeninės atsakomybės. Štai Italijoje vyresnio amžiaus žmonės priima iš kitų miestų atvykusius studentus pagyventi ne už atlygį, o už pagalbą: nueiti į parduotuvę, atlikti namų ruošos darbus.

„Svarbu aktyvinti pačius senjorus: propaguoti senjorų savanorystę, kurti bendras susitikimų vietas, steigti „senjorų savanorystės bankus“, darbo skelbimus orientuoti vyresnio amžiaus žmonėms, skatinti mokytis visą gyvenimą. Lietuvoje turime Trečiojo amžiaus universitetą, tačiau tai toli gražu ne tas pat kas, pavyzdžiui, Azijoje. Ten yra universitetų, kuriuose senjorai gali nemokamai studijuoti kartu su jaunais žmonėmis ir jiems nereikia laikyti egzaminų“, – pažymi Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos prezidentė.

Bendruomenių telkėjai

„Lietuvoje reikia atkurti žmonių bendruomeniškumą, gebėjimą veikti kartu. Socialiniai darbuotojai mokosi tokių bendruomenių telkėjų savybių ir jas pritaiko praktikoje. Lietuvoje yra iniciatyvų, kai socialiniai darbuotojai bendruomenėse sutelkia senyvo amžiaus žmones susikurti darbo vietas.

Tačiau tam, kad tokios iniciatyvos gyvuotų, socialinius darbuotojus reikia atpalaiduoti nuo „Maisto banko“ porcijų dalytojų rolės. Šalies savivaldybės tiesiog švaisto potencialą, kurį galėtų panaudoti gyventojų gerovės kūrimui, nes „popieriniais“ darbais užverstas socialinis darbuotojas negali aplankyti jo seniūnijoje gyvenančių senyvo amžiaus žmonių, su jais susipažinti, išsiaiškinti socialinės pagalbos poreikius“, – mano J. Tamašauskienė.

Pažymi, kad šiuo metu yra gan ambicingų idėjų reformuoti slaugos ir socialinių  paslaugų sferą, suteikti galimybę vyresnio amžiaus žmonėms kuo ilgiau praleisti namuose, o ne slaugos įstaigose. Į paslaugas senyvo amžiaus žmonėms iki šiol buvo žiūrima per institucinę prizmę – globos namai, senjorų „darželiai“, tad iniciatyva „grįžti“ į šeimą – sveikintina.

Pavyzdžiui, Šveicarijoje ir dar bent trisdešimtyje pasaulio šalių veikia taip vadinamas laiko bankas. Jo principas – savanoriškai savo laiką senyvo amžiaus žmonių priežiūrai skyręs žmogus kaupia taškus, kuriuos vėliau gali panaudoti pagalbai sau, kai pats pasens. Valstybei tai naudinga, nes padeda įveikti amžėjančios visuomenės keliamus iššūkius ir didina žmonių solidarumą.

Straipsnis publikuojamas Šeimų asociacijai „Ne vieni“ įgyvendinant projektą „Sveikatos raktai“.

Projektas finansuojamas Ukmergės rajono savivaldybės visuomenės sveikatos rėmimo specialiosios programos lėšomis.

Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos prezidentė, Profesinių kompetencijų centro vadovė Jūratė Tamašauskienė.