Uk­mer­gės li­go­ni­nės Odon­to­lo­gi­jos pa­slau­gų sky­rius dau­ge­liui aso­ci­juo­ja­si tik su sen­jo­rų pro­ble­mo­mis.

Iš Šri Lan­kos par­si­vež­ti ke­lio­nės įspū­džiai bū­tų ge­ro­kai blan­kes­ni, jei ne jos žmo­nių šyp­se­nos bei jų sve­tin­gu­mas. Po­kal­bis ga­li už­si­megz­ti bet kur – par­duo­tu­vė­je, gat­vė­je, trau­ki­ny­je, prie šri­lan­kie­tiš­kų pa­tie­ka­lų kios­ke­lių ar val­gyk­lė­lių, ku­riuos kaž­ko­dėl daž­niau­siai ap­len­kia tu­ris­tai.

Tę­si­nys. Pra­džia Nr. 48

Tu­ris­tų iš­min­ti ke­liai ve­da į ro­man­tiš­ką­jį Kan­dy mies­tą, ap­sup­tą ža­lu­ma ap­au­gu­sių kal­nų, o pa­čia­me sa­vo cen­tre pri­glau­du­sį eže­rą. Jo van­de­ny­je at­si­spin­di vie­nos di­džiau­sių ša­ly­je bu­dis­tų šven­tyk­los sto­gai.

Tę­si­nys. Pra­džia Nr. 48

Ša­lies pa­si­di­džia­vi­mas – na­cio­na­li­niai par­kai. Uda­wa­la­we bei Yala na­cio­na­li­niuo­se par­kuo­se kai­me­nes lau­ki­nių dram­blių ga­li­ma ste­bė­ti na­tū­ra­lio­je jų ap­lin­ko­je.

Visaip vadina žmonės Šri Lanką – Indijos vandenyno perlu ar nuo Indijos veido nuriedėjusia ašara. Pastaruoju metu vis daugiau turistų iš viso pasaulio atranda šią saloje įsikūrusią valstybę, anksčiau vadintą Ceilonu. Pusantro Šri Lankoje praleisto mėnesio „suėjo“ aplankyti žymiausias turistų pamėgtas vietas...

Mokyklas baigiantiems abiturientams – jaudulio metas: įsibėgėja brandos egzaminų sesija. Valstybinius brandos egzaminus šiemet laiko 420 šių metų laidos abiturientų ir besimokančiųjų pagal suaugusiųjų vidurinio ugdymo programą. Taip pat – 17 buvusių mokinių bei 11 eksternų.

Ukmergėje nėra retos kraujo donorystės akcijos. Krauju ukmergiškiai kol kas noriau dalijasi už pinigus, tačiau kai kurie mielai sutinka tai daryti nemokamai. Vieni tokių akcijų Ukmergėje rengėjų – Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Kraujo centras.                          

Sa­vait­ga­lį per sa­vo ves­tu­ves nuo il­ga­pirš­čių nu­ken­tė­jo uk­mer­giš­kiai Kris­ti­na ir An­drius Vai­čiū­nai. Di­de­lę pi­ni­gų su­mą bei ar­ti­mų­jų ir sve­čių jiems skir­tas do­va­nas pra­ra­du­si po­ra la­bai vi­lia­si ne vien po­li­ci­jos pa­rei­gū­nų pa­gal­bos. Sve­čius sa­vo šven­tėn jau­na­ve­džiai bu­vo su­kvie­tę...

Uk­mer­giš­kė tarp­tau­ti­niu mo­de­liu dir­ban­ti Ie­va Be­le­vi­čiū­tė šią veik­lą su­ge­ba su­de­rin­ti su svei­kuo­liš­ku gy­ve­ni­mo bū­du, blai­vy­be ir jo­ga. 27 me­tų mer­gi­na yra jo­gos mo­ky­to­ja, šių ži­nių ne­se­niai įgi­ju­si In­di­jo­je. Ie­va Be­le­vi­čiū­tė pa­sa­ko­jo mo­de­lio dar­bu su­si­do­mė­ju­si mo­kyk­lo­je. Tuo­met jos gy­ve­ni­me bu­vo ir daug ki­to­kių įvai­rių veik­lų.

Iš gy­dy­to­jų pa­gal­bos ir rū­pes­čio be­si­ti­kin­tys gy­ven­to­jai to su­lau­kia ne vi­suo­met. Skun­džia­ma­si dėl įžei­di­nė­ji­mų, o pri­rei­kus grei­to­sios me­di­ci­nos pa­gal­bos, ji esą ne­pa­sie­kia­ma. Vi­diš­kiuo­se gy­ve­nan­ti S. Ut­ki­nie­nė pa­sa­ko­jo, jog ne­se­niai va­ka­re iš dar­bo grį­žęs vy­ras skun­dė­si la­bai pra­stai be­si­jau­čian­tis.