Prie kavos puodelio už apvalaus stalo susėdome Kauno arkivyskupijos kurijoje. Kardinolą sveikino aukštaičiai ir dzūkai, suvalkiečiai ir žemaičiai.

Buvęs LP „Bočiai“ sąjungos pirmininko pavaduotojas, neseniai išrinktas LPS pirmininku, telšiškis Kajatonas Šliogeris įteikė S. Tamkevičiui medalį, išleistą 800-ųjų Žemaitijos metinių garbei. Kiekvienas regionas atvežė savas dovanas.

Kardinolas nuoširdžiai padėkojo jo pasveikinti atvykusiems „Bočių“ bendrijų pirmininkams. Po to papasakojo apie nueitą savo gyvenimo kelią.

Dvylikos metų likęs be mamos, kuri labai norėjo, kad sūnus taptų kunigu, pergyveno sunkią vaikystę. Motinos netektis sutvirtino jo norą gyvenimą pašvęsti Dievui ir žmonėms.

Besimokydamas Kauno kunigų seminarijoje gavo šaukimą į sovietinę armiją ir tarnavo trejus metus. Grįžęs tęsė mokslus. Specialiųjų saugumo tarnybų buvo verbuojamas tapti agentu – kolaborantu. 

„Pasakiau, kad esu labai plepus ir man sunkiai pavyks išsaugoti paslaptį – apie mūsų pokalbį nesusilaikysiu nepasigyręs bendramoksliams. Prisakė, kad apie pokalbį geriau neplepėti, bet apie pasiūlymą bendradarbiauti patarė pagalvoti. Daugiau jie prie manęs nepristojo, matyt, pagalvojo, kad tikrai esu per plepus ir todėl nepatikimas“, – pasakojo kardinolas.

Ar tikėjimo tarnams buvo žinoma, kad jų gretose buvo ne vienas kolaborantas?

„Be abejo, buvo. Tačiau žmogui duota galva ir intuicija. Visi jautėme, kurie iš mūsų bendramokslių yra užverbuoti, todėl vengėme su jais kalbėtis nepriimtinomis temomis“, – sakė S. Tamkevičius.

1962-aisiais, baigęs Kauno kunigų seminariją, jis buvo įšventintas į kunigus. 1962–1975 metais ėjo Alytaus, Lazdijų, Kudirkos Naumiesčio, Prienų, Simno parapijų vikaro pareigas. Vėliau, tarnaujant kunigu, saugumas bandė papirkti – perkelti iš mažos provincijos bažnytėlės į didesnį miestą, arba pakelti pareigose. Tai rodė, kad saugumas turėjo savo žmonių vadovaujančiuose tikėjimo tarnų sluoksniuose. „Pasakiau, kad noriu būti kunigu, man nesvarbu bažnyčios ar gyvenvietės dydis. Aš noriu tarnauti Dievui“, – pasakojo kardinolas.

Fanatikas – toks buvo saugumiečių įvertinimas. Matyt, suprato, kad jų planai nepavyks. Tačiau išvengti susidūrimo su KGB nepavyko.

1968 m. tapo jėzuitu. 1975–1983 jis – Kybartų bažnyčios klebonas. Tuo metu redagavo „Katalikų bažnyčios kroniką“.

1978 m. lapkričio 13 d. kartu su kitais keturiais kunigais įkūrė komitetą tikinčiųjų teisėms ginti.

„Kronika“ įvairiais būdais buvo gabenama į užsienį, kad apie tai, kas vyksta už geležinės uždangos, žinotų visas pasaulis.

Suprantama, kad specialiosios tarnybos atidžiai sekė būsimo kardinolo veiklą ir 1983 metais jį suėmė, šešis mėnesius tardė Vilniaus KGB kalėjime. 1983–1988 metais kalėjo Permės ir Mordovijos lageriuose. 1988 metais buvo ištremtas į Sibirą, po pusės metų paleistas. Grįžęs į Kauną tapo Kauno kunigų seminarijos dvasios tėvu, o 1990 m. – rektoriumi. 1991 m. konsekruotas vyskupu,1996 m. paskirtas Kauno arkivyskupu metropolitu.

Šių metų spalio 5 d. Šv. Petro bazilikoje Vatikane popiežius Pranciškus Kauno arkivyskupui S. Tamkevičiui įteikė kardinolišką insigniją.

Toks ilgas ir sudėtingas šio garbingo žmogaus, pasišventusio tarnauti bažnyčiai ir žmonėms, gyvenimo kelias.