Ar ga­li­me va­din­tis žmo­nė­mis, jei ne­pa­si­rū­pi­na­me ma­ža­isiais li­ki­mo va­liai pa­lik­tais drau­gais? Ta­čiau tam rei­kia ir ofi­cia­lių įstai­gų pa­gal­bos bei fi­nan­si­nės pa­ra­mos.

Šių me­tų lie­pos 1-ąją nu­trauk­ta su­tar­tis tarp Uk­mer­gės bu­tų ūkio bei Uk­mer­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės, to­dėl su­stab­dy­ta ra­jo­no be­glo­bių gy­vū­nų tar­ny­bos veik­la.

Krikš­tė­nų prie­glau­do­je šiuo me­tu vis dar yra 5 šu­ne­liai ir jiems sku­biai ieš­ko­mi šei­mi­nin­kai. Nau­jų be­glo­bių gy­vū­nų, ku­rių kas­dien at­si­ran­da gat­vė­se, Krikš­tė­nų prie­glau­da pri­im­ti, de­ja, ne­be­ga­li. Su­stab­dy­tas ką tik gi­mu­sių ir iš­mes­tų į gat­vę ka­čiu­kų ir šu­niu­kų rin­ki­mas, nu­sto­ta teik­ti pa­gal­ba ava­ri­jo­se nu­ken­tė­ju­siems ar ser­gan­tiems be­glo­biams. Kas­dien su­lau­kia­ma skam­bu­čių ir apie skriau­džia­mus gy­vū­nus, ta­čiau nie­kas pa­dė­ti jiems šiuo me­tu ne­be­ga­li.

Kol bus nu­spręs­ta, ką da­ry­ti, gat­vė­se žen­kliai pa­di­dės ir be­na­mių ka­čių po­pu­lia­ci­ja, nes prie­glau­do­je vy­ko nuo­la­ti­nė jų ste­ri­li­za­ci­ja ir kast­ra­ci­ja. Nie­kas ne­be­ren­ka ir gat­vė­se su­va­ži­nė­tų gy­vū­nų.

Per tre­jus gy­va­vi­mo me­tus Krikš­tė­nų prie­glau­da už­mez­gė glau­džius ry­šius su Kau­no be­glo­bių gy­vū­nų prie­glau­da „Penk­ta ko­ja“, „Le­se“, Vil­niaus gy­vū­nų glo­bos cen­tru „Na­mi­nu­kas“, Ute­nos gy­vū­nų prie­glau­da. Vi­siems ben­dra­dar­biau­jant, gy­vū­nai prie­glau­do­se ne­už­si­bū­da­vo, jiems grei­tai bū­da­vo ran­da­mi nau­ji šei­mi­nin­kai.

Krikš­tė­nų prie­glau­do­je nuo­lat lan­ky­da­vo­si moks­lei­viai ir dar­že­li­nu­kai, sa­va­no­riai. Jie at­vež­da­vo žais­lų, ska­nės­tų, skir­da­vo dė­me­sį be­glo­biams. Čia jie iš­mok­da­vo žmo­giš­ku­mo pa­mo­ką ir su­ži­no­da­vo, kad sa­vo au­gin­ti­nį ga­li­ma iš­si­rink­ti bū­tent čia.

Prie­glau­do­je dir­bo ir ją pri­žiū­rė­jo du dar­buo­to­jai – Ali­na ir Vid­man­tas Pa­vi­lio­niai. Jie su di­de­le mei­le ir at­si­da­vi­mu rū­pi­no­si kiek­vie­nu ke­tur­ko­ju. Del­tu­vos gy­dyk­los ve­te­ri­na­rė Izol­da Goš­tau­tai­tė pri­žiū­rė­jo, gy­dė ir su­tei­kė me­di­ci­ni­nę pa­gal­bą gy­vū­nams. Jiems bu­vo su­teik­tos jau­kios gy­ve­ni­mo są­ly­gos.

La­bai no­rė­tų­si, kad be­glo­bių gy­vū­nų tar­ny­ba ir dar­buo­to­jai tęs­tų sa­vo ge­rai or­ga­ni­zuo­tą, nuo­šir­dų ir la­bai rei­ka­lin­gą dar­bą. Juk ne­si­no­ri ti­kė­ti, kad grįš lai­kai, kai be­glo­biai gy­vū­nai tie­siog bū­da­vo šau­do­mi gat­vė­se ir kie­muo­se.

Ko­dėl man tai rū­pi? Nes esu vi­suo­me­nės pi­lie­tė, esu jaut­ri ir at­sa­kin­ga dėl to, kas vyks­ta su mū­sų ma­ža­isiais be­jė­giais drau­gais. Su sa­vo šei­ma ne kar­tą sa­va­no­ria­vau šio­je prie­glau­do­je, su dar­buo­to­jais Ali­na ir Vid­man­tu rū­pi­no­mės, links­mi­no­me ir mai­ti­no­me ten esan­čius nuo­sta­bius gy­vū­nė­lius, ieš­ko­me jiems na­mų. Ti­kiu, kad mū­sų val­džia ne­žengs žings­nio at­gal, o ma­žiems gy­vū­nams pa­siū­lys švie­ses­nį ry­to­jų.

Eg­lė TEREKAITĖ