Kamerinio teatro idėja spaudoje pirmąsyk pasirodė 1996-aisiais. Straipsnyje buvo kalbama apie kamerinio teatro patalpos įrengimą tuometinių Kultūros rūmų buvusiose dailės dirbtuvėse. Rašyta: „Kažkada šovusi į galvą kvaila mintis sudomino dar kelis ar keletą žmonių ir ima materializuotis, t. y. sienos juoduoja, grindys – baltuoja ir po truputį iš „pagalbinės patalpos“ persikūnija lyg ir į sceną, o gal ir į mažą kamerinį teatriuką. [..] ...kaip viskas pasikeitė – ir daugiau, ir aukščiau, ir giliau. Ir gimė jų galvose jau anksčiau minėta kvaila mintis, kad galima čia vaidentis ir žmonelius gąsdinti ar bent juokinti. Ir puolė tie pakeleivingieji valdžios vyrams ir moterims į kojas, ir meldė leisti čia būti jiems ir kitiems, mėgstantiems bėgioti per scenas. Ir išgirdo Dievo balsą minėti valdžios žmonės, ir leido. Ir juodinamos čia sienos, ir baltinamos čia grindys, o ant sienos kabo naujas plakatas. Jame parašyta: „Jei duos Dievas ir bus daugiau gerų žmonių, galgi Ukmergėje bus mažas kamerinis teatras, kuriame galės vaidinti ir režisuoti norintys dirbti ukmergėnai. Ir svečių iš kitų miestų bei šalių pakviesti galėsim, ir bus visiems linksma, kaip per teatro dieną“ (Užupys Juozas. Realybė – kamerinis teatras? Gimtoji žemė, 1996-03-23, Nr. 35).

1997-iaisiais idėja tapo realybe ir paskelbta apie naują – kamerinį – teatrą. Jo vadovu ir režisieriumi buvo Julius Zareckas. „Priešistorija įdomi ir pamokanti: Kultūros rūmų erdvė, kur buvo dailininkų dirbtuvė, kur dūzgė medžio obliavimo, pjovimo staklės, o persisunkusiame lakų, terpentinų kvapais kambaryje drobes tapė būsimo teatro, dabar pavadinto Kameriniu teatru, vadovas dailininkas Julius Zareckas – prieš keletą metų turėjo pavirsti į Ukmergės telestudiją. Keistos žabangos buvo... [...] ...pridursiu tik tiek, kad per keletą prabėgusių metų daug kas pasikeitė, dėkingo momento sulaukęs dailininkas Julius Zareckas, aktorius Giedrius Varnas, svajodavę apie „kitokį teatrą“, vėl atrakino šių patalpų duris tam, kad sukomponuotų erdvę scenai, žiūrovams, persirengimo kambariams“, – rašė K. Česnaitis (Česnaitis Kęstutis. Naujas teatras. Gimtoji žemė, 1997-04-12, Nr. 41).

Debiutinis teatro spektaklis – D. Charmso novelių inscenizacija „Simfonija Nr. 2“. Scenografiją kūrė J. Zareckas, vaidino Giedrius Varnas, Rita Lisauskaitė, Saulius Jackevičius, Saulius Orda, Eglė Davailytė. Spaudoje rašyta: „Scenarijų pagal D. Charmsą parašė Julius, spektaklį pavadino „Simfonija Nr..2“. Kad įsivaizduotume D. Charmso kūrybą, kur banalybių šiukšlėse atrandi komiškas situacijas, buities idiotizmą, rutinos chamiškumą ir vulgarumą, reikia turėti humoro jausmą, kitaip rakto neturėsite nuo rusiškai rašančio rašytojo gelmės durų...“ (Česnaitis Kęstutis. Naujas teatras. Gimtoji žemė, 1997-04-12, Nr. 41).Toliau apibūdinta vieta ir situacija: „komunalka“, kelios šeimininkės virtuvėje, ilguose koridoriuose sumestas visoks buitinis šlamštas, kur popietėmis groja patefonas ir „dzirina“ tą pačią saldžią melodiją, įvyksta mažytis konfliktas tarp moters ir vyro, tarp katino ir šluotos, tarp kaimyno pensininko ir jūreivio, grojančio bajanu, tarp namo kiemsargio ir „zovchozo“... (Česnaitis Kęstutis. Naujas teatras. Gimtoji žemė, 1997-04-12, Nr. 41). Straipsnio autorius, pats būdamas teatralas, rašė: „Debiutas, „bravo“, debiutas! Premjerą dar reiktų šlifuoti. Mažos istorijėlės turi turėti tvirtesnį stuburą, nebijoti daugiau šaržuoti herojus... Džiugus faktas, kad Kamerinis teatras gyvas, kvėpuoja. O ta erdvė pagaliau prasmingai užpildyta meno dvasia“ (Česnaitis Kęstutis. Naujas teatras. Gimtoji žemė, 1997-04-12, Nr. 41).

Teatre nebuvo scenos, o sėdimų vietų žiūrovams – vos 19. Debiutinis spektaklis spaudoje buvo pavadintas laužančiu standartinį suvokimą, priskirtas absurdo teatrui. Apie medžiagos pasirinkimą ir  pastatymą rašyta: „Pripratusiems prie klasikinio tradicinio teatro šis pastatymas gali būti nesuprantamas, nes režisieriaus pasirinkto autoriaus kūryba jau savaime laužo standartinį pasaulio supratimą. Danilas Charmsas pasižymėjo trumpais avangardiniais kūrinėliais, kuriuos, perkeltus į sceną, galima būtų sulyginti su postmodernistiniu arba absurdo teatru. Šio šimtmečio ketvirtame dešimtmetyje D. Charmsas buvo įkūręs rusų menininkų opozicinę grupę „OBER“ (realiojo meno susivienijimas – rus.). Valdant Stalinui ši grupelė menininkų viešai skaitydavo savo nesuprantamą liaudžiai kūrybą, tuo sukeldama įvairius skandalus. Beveik visi „Oberiai“ vėliau buvo išžudyti“ (Stankevičiūtė Inesa. Kambariniame teatre – džinsuota publika. Ukmergės diena, 1997-04-12, Nr. 41). Įvertinti J. Zarecko gebėjimai vadovauti teatrui: „Vienas iš aktorių, paklaustas apie darbo atmosferą, repeticijas ir kitas kūrybines kančias, žėrė komplimentus režisieriaus adresu. Pasirodo, J. Zareckas ne tik geras tapytojas, bet turi ne mažiau ir režisūrinių bei organizacinių sugebėjimų“ (Stankevičiūtė Inesa. Kambariniame teatre – džinsuota publika. Ukmergės diena, 1997-04-12, Nr. 41). Pats režisierius debiutą vertino kukliai: „Kaip sakė šio spektaklio režisierius J. Zareckas, iš savo debiuto didelio triumfo nelaukė, gerai žinojęs savo aktorių galimybes: kiek jie galėjo padaryt – tiek ir padarė“ (Stankevičiūtė Inesa. Kambariniame teatre – džinsuota publika. Ukmergės diena, 1997-04-12, Nr. 41).

1998-aisiais teatras kvietė žiūrėti spektaklį „Simfonija Nr. 2,25“ su kiek pakitusia aktorių sudėtimi – į kolektyvą įsitraukė Karolina Spalgėnaitė, Kęstutis Kadžius (Gimtoji žemė, 1998-02-05, Nr. 14). Vaidino: R. Lisauskaitė – Tarnaitė, K.  Spalgėnaitė – Mimoza, K. Kadžius – padavėjas, G. Varnas – rusofiliškas Mąstytojas, S. Jackevičius – Inteligentas. Spektaklyje būta gero humoro, kurį aktoriams-mėgėjams pavyko perteikti, žaista apšvietimu, dekoracijos atspindėjo „absurdo epochą“, „juokingai tragiškus žmonių santykius“ (Vabalas Kostas. Dabar ir visados – teatras. Gimtoji žemė, 1998-03-26, Nr. 33).

Kitur rašyta, kad laikmečio dvasią atskleidė scenografija, atkūrusi skurdoką komunalinio buto vaizdą, bei kostiumai (Krogertienė Asta. Labai svarbus gyvenimas komunaliniame bute. Ukmergės diena, 1998-02-14, Nr. 19).

Spaudoje publikuotas interviu su režisieriumi. J. Zareckas dalijosi mintimis, jog meno tikslas  – praturtinti miesto gyvenimą. Teatre jis neplanavo statyti klasikos kūrinių. Atskleidė „Kambario“ teatro erdvės privalumus – žiūrovai ir aktoriai yra arti vieni kitų, todėl užsimezga artimesnis ryšis. „Kambario“ teatras įrengtas taip, kad vaidinimas vyksta giliau, žiūrovai į aktorius žiūri iš aukščiau. Jau tada J. Zareckas galvojo apie kitų – kviestinių –  kamerinių teatrų spektaklius šio teatro erdvėje (Jastramskienė Loreta. Mažasis teatras įsitvirtina dideliuose rūmuose. Ukmergės diena, 1998-04-18, Nr. 43).

Tų pačių metų rudenį „Kambario“ teatras pakvietė į naujo spektaklio premjerą – P. Hendkės (jaunesniojo) „Jozefo Boiso parduotuvė“. Spaudoje rašyta, kad antrasis spektaklis rodo režisieriaus nuoseklią kryptį – tai šaržas, autoironija, absurdo fragmentai, sujungti į spektaklio visumą. „Jei kas nors dabar pagalvojo, kad spektaklio veiksmas vyksta parduotuvėje, skaudžiai nusivils. Šis žodis su spektaklio turiniu siejasi tik retoriškai. [...]

Trijų veiksmų P. Hendkės pjesė, kurią J. Zareckas prieš kelerius metus rado viename iš kultūrinės tematikos laikraščių, daugiau ar mažiau paremta realaus asmens – vokiečių dailininko – avangardisto Jozefo Beuyso gyvenimo ir kūrybos faktais. Tačiau, pasak režisieriaus, spektaklyje nesistengiama atskleisti šio žymaus pokario metų menininko asmenybes. Jo turinys sulipdytas remiantis J. Beuyso vykdytomis akcijomis, viešais meniniais veiksmais, kurie kartais virsdavo net savotiškais maginiais seansais. [...] Pirmasis spektaklio veiksmas paremtas tikru menininko gyvenimo faktu. Dailininko, mago, lakūno J. Beuyso, kurio vaidmenį sukūrė Giedrius Varnas, lėktuvas buvo pašautas ir nukrito Kryme. Tokiu būdu menininkas atsidūrė tarp Krymo totorių. Čia jį greit antram gyvenimui prikelia dvi skirtingų kartų totorės Izmaela Sofigali (Rasa Graužinienė) ir Mangli Girėja (Karolina Spalgėnaitė). O vyriausias totorius Multanas Abaffi (Kęstutis Kadžius) pasistengia jo viešėjimą Kryme paversti visuotine švente. [...] Antrasis veiksmas vyksta jau pelkėje, tarp purvinų pelkės gyventojų (juos, be minėtų aktorių, dar vaidina Tomas Pečiūra ir Saulius Jackevicius). [...] Trečiajame veiksme mokiniai palaiko savo mokytoją nelengvoje kovoje su Klasiku (Algimantas Kavaliauskas)“ (Stankevičiūtė Inesa. Gyvieji „Jozefo Beuyso parduotuvės“ paveikslai, Ukmergės diena, 1998-11-21, Nr. 135). Sužinome, kad pastarąjį spektaklį teatras statė maždaug dvejus metus. Pateikiamos režisieriaus mintys: „... į šį pastatymą nereikėtų žiūrėti kaip į nuoseklų veiksmą – jis sukonstruotas iš visiškai atskirų J. Beuyso akcijų momentų ar net jų pavadinimų“ (Stankevičiūtė Inesa. Gyvieji „Jozefo Beuyso parduotuvės“ paveikslai, Ukmergės diena, 1998-11-21, Nr. 135). Toliau apibendrinama: „Iš viso to kūrėjams išėjo bendras smagus veikalas su daugeliu humoristinių scenų. Galbūt tokia žaisminga, lengva ir prieinama forma išsakyti savo sumanymą, kurio šaknys slypi gan rimtuose dalykuose, ir yra ta gija, vienijanti visus tris skirtingo turinio veiksmus. Spektaklyje gerai ir aiškiai išvystytos kiekvieno veiksmo kulminacijos. Paskutiniame veiksme panaudotas ir vienas biblinis momentas. Tačiau, matyt, dėl techninių galimybių nelabai aiškūs yra „balso už kadro“ komentarai, kurie, beje, atlieka ne tik informacinę, bet ir veiksmus jungiančią funkciją. Tai, kaip ir apšvietimo sutrikimai, trukdo iki galo suprasti visą veiksmo esmę“ (Stankevičiūtė Inesa. Gyvieji „Jozefo Beuyso parduotuvės“ paveikslai, Ukmergės diena, 1998-11-21, Nr. 135). Straipsnyje aptartas scenovaizdis: „Spektaklio scenografija minimalistinė: lova, pianinas, suolas, senas išpaišytas kilimas. Šie daiktai skirtingose scenose atstoja ir lėktuvą, ir pelkę, ir ringą. Pirmame veiksme panaudotas net vienas gulintis žmogus – karo auka“ (Stankevičiūtė Inesa. Gyvieji „Jozefo Beuyso parduotuvės“ paveikslai, Ukmergės diena, 1998-11-21, Nr. 135). Pasak autorės, buvo galima teigti, kad šis teatras jau turi savo žiūrovą, tačiau ir jam dar reikia mokytis teatro kultūros. „Dažnas atėjęs pasižiūrėti spektaklio čia jaučiasi kaip namuose ir, matyt, nejučia užmiršta, kad atėjo į Teatrą, o ne į kavinę. Todėl norėtųsi, kad „Kambario teatras“ tobulintų ne tik savo įdomius netradicinių autorių pastatymus, bet ir pačią jų demonstravimo erdvę. Ji turėtų atitikti magišką žodį „teatras“, kur kiekvieną spektaklį skelbia trys gongai ir nerūkantiems žiūrovams po spektaklio nereikia užsidėti dujokaukių“ (Stankevičiūtė Inesa. Gyvieji „Jozefo Beuyso parduotuvės“ paveikslai, Ukmergės diena, 1998-11-21, Nr. 135). Ši kritika, kita vertus atspindi „Kambario“ teatro  ir jo publikos laisvą, bohemišką atmosferą.

Pasak K. Česnaičio, jau pirmasis teatro vaidinimas „Simfonija Nr. 2“ buvo naujas reiškinys, nes „tradiciškai dirbantys režisieriai dar nebandė keisti savo amplua“. Savo straipsnyje jis rašė: „Ko labiau reikia žiūrovui – ar tokio, ar kitokio teatro, tegul sprendžia jis pats, tačiau juoko šiame pasaulyje nėra per daug, net jeigu juokiamasi iš savęs. „Jozefo Boiso parduotuvėje“ pajutom tragiškų, net apokaliptiškų motyvų. Aktorius Giedrius Varnas, vaidinantis lakūną, magą, mokytoją, genijų ir šios parduotuvės savininką, stengiasi parduotuvę, įprastą mums buityje, paversti į duotuvę, paraboliškai – pasaulio... duotuvę, kai (vairūs herojai, pasivadinę Krymo totoriais, pelkės gyventojais, Rusijos imperatoriais, Karo aukomis ar klasikais, apsupa Giedrių Varną (Jozefą Boisą, realų asmenį, dailininką avangardistą) ir sistemingai diena po dienos prašo išklausyti ar išmokyti juos gyvenimo išminties, sukuria realiai absurdiškus gyvenimo vaizdus: bokso ringe Algis Kavaliauskas įtemptai smūgis po smūgio įrodinėja savo teises ir viršenybę; Rasa Graužinienė su šimtasiūle ir bobiškai parišta skara pilsto iš vieno indo į kitą vandenį, kaip automatas; Tomas Pečiūra be sąmonės ilgą laiką guli scenoje, nes magas jį žvilgsniu nutrenkia; Kęstutis Kadžius apsimeta imperatoriumi ir puikuojasi karūna bei savo vaikiška didybe; Karolina Spalgėnaitė, pavirtusi mergaite Getalija, kuri tinka visiems, savaip vertina meiles sampratą iš genijaus (Giedrius Varnas) lūpų; Saulius Jackevičius pavirsta į mistinį pelkės gyventoją, tampantį visų gyventojų įvaizdžiu. Tai man primine ne tik tragedijos ar komedijos fragmentus, bet ir balagano, anekdotų popuri. Kiekviena situacija, veiksmas atskleidžia dailininko Jozefo Boiso „išgyvenimus“, tikriau „gyvuosius paveikslus“ (Česnaitis Kęstutis. Naujų spektaklių šurmulys. Gimtoji žemė, 1998-11-14, Nr. 131). Straipsnio autorius pateikė įvertinimą: „Šis spektaklis, manau, kokybiškai pranoksta „Simfonija Nr. 2“, nes pagaliau spektaklio metu jaučiamas besikartojantis leitmotyvas – gyvenimo parduotuvėje pranašas (-ai) įaudrina „sukutį“ – žmones“ (Česnaitis Kęstutis. Naujų spektaklių šurmulys. Gimtoji žemė, 1998-11-14, Nr. 131). Toliau pateikia ir režisieriaus mintis: „Pasak režisieriaus Juliaus Zarecko, šis kūrinys jam yra artimas siela, iš karto sužavėjo jo struktūra, teksto dėstymas. Šiek tiek jį sutrumpinęs pastebėjo ir naujų aktorių vaidybos niuansų, netikėtų mizanscenų. Režisierius galvoja, kad aktoriai padarė daug, nors tobulėjimui erdvės dar užtenka (Česnaitis Kęstutis. Naujų spektaklių šurmulys. Gimtoji žemė, 1998-11-14, Nr. 131).

Plačios ir išsamios apžvalgos lydėjo pirmuosius „Kambario“ teatro spektaklius. Vėlesni pastatymai tiek dėmesio jau nebesulaukė.

1999-ųjų pabaigoje teatras dalyvavo Anykščiuose vykusiame mėgėjų teatrų festivalyje, kur parodė E. Jonesko absurdo pjesę „Pamoka“ (Ukmergės diena, 1999-12-14, Nr. 143).

Spektaklio premjera Ukmergėje vyko 2000-ųjų kovo 4 d. Spaudoje trumpai įvesta į pjesę: „Pamoka“ – absurdo drama. Dramaturgo sukurti personažai absurdo pjesėje savaip mąsto, jaučia, kalba, veikia – ir visa tai yra nelogiška, nesuderinta. E. Jonesko sąmoningai sutirština spalvas iki absurdo. Taip gimsta taikli satyra prieš žmogaus ribotumą ir pasitenkinimą savimi. Pjesėje dramaturgas išreiškė žmogaus būties absurdiškumą ir niekingumą“ (Pulkauninkienė Stasė. Kambario teatras. Ukmergės diena, 2000-03-21, Nr. 33). Taip pat aptariami režisūriniai sprendimai: „Pagrindinio vaidmens – mokytojo – atlikėjas yra Tomas Pečiūra. Jam spektaklyje tenka labai didelis krūvis, nes scenoje jis praktiškai vienas (pagal J. Zarecko sumanymą mokinė - tik moters torsas). Keliuose epizoduose pasirodo tarnaitė (Rasa Graužinienė). Už mokinę kalba vyriškas balsas (Giedrius Varnas). Tai irgi režisieriaus savotiškas akibrokštas žiūrovui. Pradėjus repetuoti dramą, mokinė buvo gyvas žmogus – ne torsas. Vėliau mergina, turėjusi mokinės vaidmenį, nebegalėjo dalyvauti repeticijose, todėl jos vietą laikinai atstojo moters torsas. Taip ir liko. Tas torsas įgavo savitą veikėjo traktuotę, originalų sprendimo būdą. Režisieriui atsirado naujų galimybių išnaudoti tą torso variantą, nes su juo galima tai, ko nepadarysi su gyvu žmogumi. Režisūros džiaugsmas turbūt ir yra tas gebėjimas savaip pastžiūrėti į kūrinį“  (Pulkauninkienė Stasė. Kambario teatras. Ukmergės diena, 2000-03-21, Nr. 33). Šiek tiek aprašyti ir J. Zarecko darbo metodai: „J. Zareckas sako, kad dirba taip, kaip jam atrodo. Jis mano esantis daugiau aktorių darbo stebėtojas ir, reikalui esant, kreipiantis savo režisūrinio sumanymo linkme. J. Zareckas leidžia aktoriams patiems daug eksperimentuoti. Repeticijų metu ir režisierius, ir aktoriai daug tariasi, išsako savo pasiūlymus“ (Pulkauninkienė Stasė. Kambario teatras. Ukmergės diena, 2000-03-21, Nr. 33).

2000-aisiais teatro erdvėje vyko dainuojamosios poezijos konkursas, kurį organizavo jaunimo muzikos klubas (Bilkevičiūtė Eglė. Dainuojamosios poezijos konkursas. Gimtoji žemė, 2000-03-21, Nr. 33, Ukmergės diena, 2000-02-19, Nr. 20).

Iš spaudoje publikuoto pokalbio su J. Zarecku sužinome, kad per penkerius teatro gyvavimo metus buvo pastatyti penki spektakliai – tarp jų ir V. Šekspyro „Patamsių dumblynė“, kurį trupė pastatė per mėnesį, ruošdama kaip pokštą Teatro dienai (Pulkauninkienė Stasė. Kambario teatras. Ukmergės diena, 2000-03-21, Nr. 33).

Metų pabaigoje teatras dalyvavo mėgėjų teatrų apžiūroje Kupiškyje, kur rodė E. Jonesko „Pamoką“ ir sulaukė, kaip rašoma, teigiamų atsiliepimų (Ukmergės diena, 2000-11-14, Nr. 131).

2001-ųjų vasarą įvyko R. Granausko „Rožės pražydėjimas tamsoje“ premjera. Tai buvo poetinė impresija apie A. Vienažindžio gyvenimą (Gimtoji žemė, 2001-07-11, Nr. 80). Per Žolinės šventę spektaklis rodytas Deltuvoje, buvusioje Kirchėje (Gimtoji žemė, 2001-08-11, Nr. 94). Spektaklis vaidintas ir Kupiškyje (Ukmergės žinios, 2001-06-19, Nr. 70).

Spaudoje rašyta, kad spektaklis pranoko žiūrovų lūkesčius ir buvo reikšmingas įvykis. Vienažindį vaidino trys aktoriai – Egidijus Darulis, K. Kadžius ir Algis Kavaliauskas. „Miniatiūriniame Kambario teatre įrengtame amfiteatre veikiantys personažai priartina žiūrovą prie scenos. Spektaklio metu salėje vyrauja tokia tyla, kokią savo paveiksluose galėjo pavaizduoti tik M. K. Čiurlionis. Retkarčiais pasigirstanti Donicečio muzika suteikia spektakliui didingumo ir rimties. Stilizuota scenografija atitinka šių dienų dvasią. Kiekviena butaforijos detalė įprasmina veiksmą suprantama žiūrovui kalba. Meniškai subrendę kolektyvo aktoriai išties yra pasiekę meistriškumo apogėjų. Jaunas kunigų seminarijos klierikas Vienažindys (aktorius Egidijus Darulis) meldžiasi rožei – gyvybės, meilės, pasiaukojimo ir gėrio simboliui. Jo Dievas – poezija ir gėris. Prabėgus 30 metų, buvęs klierikas, dabar jau klebonas (aktorius Kęstutis Kadžius) niekina tai, kas jaunystėje jam buvo šventa [...] ... Vienažindys mirties patale (aktorius Algimantas Kavaliauskas-„Kafka“) išgyvena baisias dvasines kančias, stengiasi pateisinti gyvenime padarytas klaidas (Vyčas Vytautas. Rožės pražydėjimas tamsoje. Gimtoji žemė, 2001-11-06, Nr. 129).

Taip pat rašyta, kad Veronika (aktorė Rasa Graužinienė) priekaištauja klebonui, kad šis kadaise išsigando ir neleido jai gimdyti savo kūdikio, mirštančiam klebonui neatleidžia padarytos skriaudos. Savo išvaizda, nusižeminimu „imponuojančiai“ zakristijono vaidmenį atliko Virmantas Januška, carinės Rusijos „činovniką“, klieriko brolį vaidino Arvydas Pėšina (Vyčas Vytautas. Rožės pražydėjimas tamsoje. Gimtoji žemė, 2001-11-06, Nr. 129).

Straipsnio autorius pasidalijo savo nuomonę apie teatrą: „Kambario teatras – jaunas, produktyvus ir stiprus konkurentas rajono mėgėjų teatrams. Nesuklysiu pasakęs, jog šis J. Zarecko vadovaujamas kolektyvas tampa vedančiuoju teatru rajone. Jis puikiausiai galėtų atstovauti teatro meną ne tik rajonui, bet ir Lietuvai. Nepaprastai džiugina tai, kad režisierius Julius Zareckas ėmesi lietuviškos dramaturgijos [...]“ (Vyčas Vytautas. Rožės pražydėjimas tamsoje. Gimtoji žemė, 2001-11-06, Nr. 129).

Scenografija vėlgi buvo sukurta J. Zarecko, ji apibūdinta kaip „taupi, stebėtinai paprasta“ (Česnaitis Kęstutis. Rožių pražydėjimas Deltuvoje. Ukmergės žinios, 2001-08-18, Nr. 94). Straipsnio autorius, matęs spektaklį „Kambario“ teatre ir buvusios kirchės erdvėje, galėjo palyginti: „... aktoriai teatro scenoje turėjo kur kas mažiau erdvės, galėjo išsakyti tekstą „nekeldami“ balso, stacionarus apšvietimas bei garso aparatūra palengvino aktoriams įveikti ilgoką ir giliaprasmę pjesės fabulą. Aiškiau matėsi ir aktorių veidai, rankų gestai. Deltuvoje keitėsi erdvinės struktūros, nors bažnyčios liekanos, tapusios „autentiška“ pjesės scenografija, priartino XIX a. Lietuvos realybę. Logiška, kad režisierius pakeitė savo amplua. Nuo satyros, absurdo spektaklių [...] – šuolis į lietuviška klasika tituluojamą Romualdo Granausko pjesę. leškojimai – talento požymiai, o bandymai įrodyti, kad ne vien profesionalioje scenoje gimsta tokie bendražmogiškos prasmės spektakliai, tai patvirtina. Tačiau režisieriui tai gali būti ir spąstai. Kokių naujų vaizdinių priemonių surado režisierius senio (aktorius A. Kavaliauskas) klejonėse mirties valandą, Klebono (aktorius K. Kadžius) vizijose, kai jam bažnyčia, kurią pašventins, yra uola, akmuo, tvirtybės žemėje įsikūnijimas einant Dievop? Klieriko (aktorius E. Darulis) jaunystės, tvankių vasarvidžio naktų svajonėse, kurios negali realizuotis į moters Rožės meilę?“ (Česnaitis Kęstutis. Rožių pražydėjimas Deltuvoje. Ukmergės žinios, 2001-08-18, Nr. 94). Rašyta, kad fabulos ir scenografijos sujungimas buvo stiprioji spektaklio pusė, o „įtaigą sustiprina jau žinomi Ukmergės rajone aktoriai Algis Kavaliauskas, Kęstutis Kadžius. Nudžiugino ir Egidijus Darulis (berods, debiutas) [...]. Senio susitrejinimas, kai viename asmenyje randasi jaunystė, meilės apžavai, dainų kūryba Rožei; jos smerkimas, savęs plakimas rimbu brandos amžiuje vardan bažnyčios, jos įamžinimo; skausmas mirtino ligonio, kuris veda į gailestį – stipriausiai išreikšti vaidybiniai akcentai“ (Česnaitis Kęstutis. Rožių pražydėjimas Deltuvoje. Ukmergės žinios, 2001-08-18, Nr. 94). O antraplaniai vaidmenys, pasak K. Česnaičio, dar prašėsi gilesnių režisūrinių sprendimų.  

2002-aisiais Molėtuose vykusioje mėgėjų teatrų apžiūroje „Atspindžiai“ „Kambario“ teatras pristatė spektaklį „Kvadratas“ (Gimtoji žemė, 2002-10-19, Nr. 120). Ukmergiškiai spektaklį jau buvo matę, bet kada įvyko premjera, neišliko.

Režisierių pakalbino Kęstutis Griškevičius. Pristatydamas spektaklio temą, idėją J. Zareckas sakė: „Pagrindinė – meilės tema. Turinys elementarus. Sėdi žmogus kalėjime, išgirsta per radiją merginos adresą, pradeda susirašinėti“. Paklaustas, koks jo požiūris į teatrą, atsakė: „Pirmiausiai, jame neturi būti chaltūros. Teko stebėti ne vieną mėgėjų teatrą, kurio aktoriai dirba pakankamai profesionaliai. Teatras turi būti tikras. To ir siekiu. Mažiau dėmesio skiriu dekoracijoms, daugiau – aktorių plastikai, balsui, įtaigumui“ (Griškevičius Kęstutis. 2 x Julius Zareckas. Gimtoji žemė, 2002-10-19, Nr. 120).

2003-iaisiais J. Zareckas organizavo pirmąjį kamerinių teatrų festivalį „Camera obscura“. „Kambario“ teatras buvo festivalio šeimininku ir parodė „Kvadratą“ (Bataitienė Zita. Kviečia naujas respublikinis festivalis.  Ukmergės žinios, 2003-02-15, Nr. 19). Rašyta, kad spektaklis sužavėjo režisūriniu sprendimu (Bataitienė Zita. Mažose scenose daug teatrinio žavesio. Ukmergės žinios, 2003-02-18, Nr. 20).

2004-aisiais anonsuojant festivalį „Camera obscura“ rašyta, kad „Kambario“ teatras parodys spektaklį, pavadinimu „Spektaklis“, kuriame vaidino R. Graužinienė ir Kęstutis Zabiela. „Režisieriaus nuomone, tai „žaismingas ir įdomus makalas“. Žiūrovai įvertins, ar iš tikrųjų taip. (Griškevičius Kęstutis. Kartais gyvenimas eina į „užpakalį“... Gimtoji žemė, 2004-02-24, Nr. 22).

Teatro dienos proga kolektyvas kvietė į E. Mikulėnaitės „Meilė“. R. Graužinienė spaudoje minima kaip teatro vadovė, direktorė, o J. Zareckas – režisierius. Rašyta, kad kūrinys pastatytas prieš mėnesį ir jau rodytas (Gimtoji žemė, 2004-03-25, Nr. 34). Vis tik greičiausiai tai buvo naujo spektaklio apmatai.

2004-ieji atnešė „Atspindžius“ į Ukmergę. „Kambario“ teatras juose savoje scenoje rodė „Duokiškio balades“ pagal S. Šaltenio apysaką (Ukmergės žinios, 2004-11-16, Nr. 131). Vaidino K.Kadžius, Žilvinas Kaminskas, Virmantas Januška, Aurelijus Dačkus, E. Darulis, Lina Kralikevičiūtė (dabar – Baublienė), Santa Šereikaitė, Justinas Baublys. Apšvietėjas – Dainius Tijūnėlis. Spektaklis buvo įvertintas – komisija atrinko jį tarp geriausiųjų ir pakvietė dalyvauti finaliniame renginyje. „Saviveiklinių teatrų triūsą, meninę raišką, aktorių vaidybą vertino garbi komisija, kurios pirmininkė – Klaipėdos universiteto Režisūros katedros vedėja, docentė, Lietuvos mėgėjų teatrų prezidentė, Šiaurės Europos šalių mėgėjų teatrų aljanso NEATA prezidentė Danutė Vaigauskaitė, nariai – garsūs teatralai.

Dauguma spektaklių buvo rodomi didžiojoje scenoje, tik ukmergiškių teatrai vaidino savo patalpose. Kadangi jos mažos, ne visi norintys galėjo patekti į spektaklį. [...] Kambario teatras parodė premjerą „Duokiškio baladės“. Švelniai graudi pjesė, atskleidžianti pokario žmonių gyvenimą“. Toliau rašyta, kad Julius Zareckas sėkmę vertino santūriai ir sakė, jog jiems pasisekė, kad galėjo vaidinti savo scenoje: „tarp aktoriaus ir žiūrovo užsimezga artimas ryšys, užfiksuojamas kiekvienas aktoriaus judesys, virptelėjimas, išgirstamas šnabždesys...“ (Krogertienė Asta. Įvertintas ir Ukmergės teatras. Ukmergės žinios, 2004-11-23, Nr. 134).

Finale, kuris vyko Klaipėdoje, kolektyvas gavo padėkos raštą „Už lietuviškos dramaturgijos puoselėjimą“ (Pėšina Arvydas. „Atspindžiuose“ „Kambario teatras“ pasirodė sėkmingai. Ukmergės žinios, 2004-12-07, Nr. 140).

2005-aisiais – rašyta, kad rodyta nauja spektaklio premjera – „Duokiškis“ pagal S. Šaltenio to paties pavadinimo pjesę (Ukmergės žinios, 2005-01-18, Nr. 8). Bet, matyt, tai buvo tas pats spektaklis, nes tų metų vasarį festivalyje „Camera obscura“ teatras vėl vaidino „Duokiškio balades“ (Ukmergės žinios, 2005-02-24, Nr. 22), o spalį Jonavos festivalyje „Aidas“ – „Kvadratą“ (Ukmergės žinios, 2005-10-06, Nr. 114). Taigi teatras turėjo tarsi šiokį tokį repertuarą – vienu metu galėjo pasiūlyti kelis spektaklius.

2006-aisiais balandį „Camera obscura“ festivalyje „Kambario“ teatras jau iš tiesų pristatė E. Mikulėnaitės „Meilė“ premjerą. Spektaklis spaudoje apibūdintas labai trumai: „Šiek tiek mistišką ir ne visada logišką pasakojimą apie jaunos „lituanistės – romantikės“ meilės paieškas keistame miestelyje“ (Vėl atsiveria „Cameros oscuros“ scenos. Ukmergės žinios, 2006-04-29, Nr. 47). Šį spektaklį kartojo ir 2007-ųjų festivalyje (Ukmergės žinios, 2007-03-29, Nr. 35).

Vėliau spektaklis rodytas ir „Atspindžiuose“ (Gimtoji žemė, 2006-10-30, Nr. 120). Po jų spektaklis spaudoje apžvelgtas kiek plačiau: „Spektaklis buvo rodomas Kambario teatro patalpoje, kamerinėje erdvėje, kuri labai pasitarnavo bendrai pastatymo atmosferai. Režisierius, pats būdamas dailininkas, sukūrė originalią scenografiją. Aktorių kalba ir plastika taip pat įsiliejo į bendrą atmosferą. Nors pjesės veikėjai myli, kenčia, neapkenčia, svajoja, žūsta ir žudosi, spektaklio metu nė viena frazė neišrėkiama, nė vienu judesiu neišsiduodama nei apie sielos nerimą, nei apie džiaugsmą. Vienintelė Kaukė, pasivaidenusi mokytojai sapne, iš kitų personažų išsiskiria ekspresyvumu, tačiau ir šiame epizode išlaikytas savotiškas jausmų santūrumas. Rodos, neatsargiai per garsiai ištartas žodis ar pernelyg staigus judesys ims ir sugriaus spektaklio atmosferą, kuri yra liūdna, nyki, bet tuo pačiu alsuoja ramybe ir susikaupimu. Personažai nešūkauja, nesišvaisto, nerauda ir nekvatoja, o jų gyvenimuose tuo metu rutuliojasi įvykiai vienas po kilo. Čechoviškas aistrų prislopinimas, subtilūs pustoniai – tai ne tik įdomus režisūrinis sprendimas, bet ir režisieriaus J. Zarecko bei aktorių meninės brandos įrodymas“ (Vasiliauskaitė Skaistė. Startavo 16-oji mėgėjų teatrų šventė. Gimtoji žemė, 2006-11-14, Nr. 125).

2008-aisiais kolektyvas pradėjo festivalį nauja premjera – A. Karelino „Noriu tapti žiurkėnu“. Spektaklyje vaidino Violeta Juozapavičiūtė (dabar – Širmenė), Sergejus Kornejevas. Apie šį spektaklį spaudoje rašyta: „Jo tema: šiuolaikinės aktualijos – meilės trikampis, kuriame dalyvauja „homoseksuali moteris“ ir „heteroseksualūs moteris bei vyras“ (Pėšina Arvydas. Žiūrovus pakvies „Camera obscura“. Ukmergės žinios, 2008-02-19, Nr. 21).

2009-aisiais vėlgi festivalyje „Camera obscura“ žiūrovai išvydo L. Babanskio „Mėlynojo šuns akys“, pagal G. G. Markeso apsakymą. „Kambario“ teatras pakeitė erdvę ir spektaklį rodė rūsyje po kultūros centro scena (Ukmergės žinios, 2009-02-27, Nr. 15). Spektaklis spaudoje sulaukė trumpo apibendrinimo: „Spektaklyje atskleidžiama nereali sapnų erdvė ir logika. Balta ir sterili scenografija, muzika ir prieblanda kuria sapnišką atmosferą, kurioje tarsi somnambulai savo erotines vizijas, sumišusias su realaus gyvenimo rutina, atskleidžia vyras ir moteris“ (Vasiliauskaitė-Danęenkovienė. Menas ir psichodelika „Camera obscura“ festivalyje. Gimtoji žemė, 2009-03-07, Nr. 26)

2010-aisiais festivaliui pakeitus laiką ir formatą „Kambario“ teatras spektaklio jame nerodė, tačiau buvo surengta įvairių veiklų, į kurias įsitraukė šio teatro nariai. Teatras, kaip ir jo organizuojamas festivalis, linko į perfomatyvumą, akcijas, hepeningus.

2011-ieji „Kambario“ teatro erdvėje įkurdino „tamsos ir garso instaliaciją „Beprasmybės sielos“ (Ukmergės žinios, 2011-01-28, Nr. 8).

2012, 2013 ir 2014 m. įrašų spaudoje apie „Kambario“ teatro pastatymus nerasta. Ar tuo laikotarpiu nebuvo spektaklių ar tik publikacijų, galėtų papasakoti tik pats teatro režisierius.

2015-ieji vėl pakvietė į premjerą – „Kambario“ teatras pristatė T. Viljamso „Kalbėk su manim kaip lietus“. Rašyta, kad joje vaidinę aktoriai – K. Spalgėnaitė ir K. Kadžius „pavergė žiūrovus nuoširdumu ir išgyventais jausmais“ (Pakvietė į premjerą. Ukmergės žinios, 2015-05-12, Nr. 36). Paminėta, kad spektaklis buvo statomas penkerius metus, išbandyti keturi skirtingi pastatyminiai variantai, o paskutinis išbaigtas per keturis mėnesius. Rašyta: „Pasak režisieriaus Juliaus Zarecko, lėtas spektaklio tempas, dėmesys tekstui reikalauja iš žiūrovo susikaupimo ir atidos. Pripratusiam prie vaizdų ir temų šokčiojimo žmogui tai nėra lengva. Spektakliui pasibaigus keletą sekundžių trukusi tyla bylojo, kad jis „įtraukė“ į savo skaidraus liūdesio atmosferą, o apie 35 minutes trukęs veiksmas nebuvo „varginantis“.

Visą laiką skambėjęs J. S. Bacho preliudas formavo tam tikrą bendrą veiksmo atmosferą“ (Pakvietė į premjerą. Ukmergės žinios, 2015-05-12, Nr. 36). Šį spektaklį teatras parodė ir rudenį vykusiame „Camera obscura“ festivalyje (Ukmergės žinios, 2015-11-06, Nr. 86).

Kaip matyti, su laiku, teatro pastatymai spaudoje tarsi prarado aktualumą, o gal Ukmergėje nebeliko žmonių, kurie išsamiai rašytų apie naujus spektaklius, bandytų juos recenzuoti. Žinutės apie pastatymus trumpėjo iki kelių sakinių.

„Julius iš mūsų visų, kas kažką darėme, buvo labiausiai priartėjęs prie to tikrojo teatro“, – sakė Eugenija Vaitkutė, buvusi Ukmergės kultūros centro direktorė ir režisierė, pokalbio apie „Apsišaukėlių“ teatrą metu.

Šiuo metu teatro kūrybinėje veikloje – vėl pertrauka. Bet jo erdvės gyvos – čia ir toliau vyksta festivalio „Camera obscura“ renginiai – kamerinių teatrų spektakliai, performansai, garso ir kitokie projektai.

Prie straipsnio panaudotos laikraščių „Gimtoji žemė“, „Ukmergės diena“, „Ukmergės žinios“ publikacijų nuotraukos:

Gimtoji žemė, 1996-03-23, Nr. 35; 1997-04-12, Nr. 41; 2001-11-06, Nr. 129; 2006-10-31, Nr. 120; 2009-03-07 GZ Nr. 26;

Ukmergės diena, 1997-04-12, Nr. 41; 1998-02-14, Nr. 19; 1998-04-18, Nr. 43; 1998-11-21, Nr. 135; 2000-03-21, Nr. 33;

Ukmergės žinios, 2001-08-18, Nr. 94; 2002-04-06, Nr. 39; 2015-05-12, Nr. 36