Pa­sak et­no­lo­gų, lie­tu­viai itin pai­sė ve­ly­ki­nių vai­šių ruo­ši­mo pa­pro­čių. Šven­ti­niai pa­tie­ka­lai tu­rė­jo pa­dė­ti už­si­tik­rin­ti šei­mos ge­ro­vę, sim­bo­li­za­vo lai­mę, ge­rą der­lių. Tei­gia­ma, jog be mar­gin­tų kiau­ši­nių vie­nas bū­ti­niau­sių Ve­ly­kų sta­lo val­gių bu­vo ne kas ki­ta, o rū­ky­ti, sū­dy­ti ir vir­ti la­ši­niai. Šven­tė taip pat ne­įsi­vaiz­duo­ta be rū­ky­to avie­nos kum­pio, ko­pūs­tais ir gry­bais įda­ry­tų py­ra­gų, įvai­rių rū­šių krie­nų pa­da­žų, Ve­ly­kų bo­bos.

Kaip kei­čia­si mū­sų įpro­čiai, pa­ste­bi mais­to ga­min­to­jai, ku­rie ar­tė­jant Ve­ly­koms su­lau­kia pra­šy­mų pa­ruoš­ti šven­ti­nių val­gių. To­kią pa­slau­gą kai ku­rios įmo­nės siū­lo tiems, ku­rie pa­tys ne itin mėgs­ta su­kio­tis vir­tu­vė­je.

Vie­na to­kių – ka­vi­nė „For­tū­na“. Jos dar­buo­to­ja Ne­rin­ga Miš­ki­nie­nė pa­sa­ko­jo, jog uk­mer­giš­kiai pa­gei­dau­ja kep­tų mė­sos vy­nio­ti­nių, mie­li­nių py­ra­gų, ša­ko­čių, skruz­dė­ly­nų. Dėl ga­ta­vos pro­duk­ci­jos krei­pia­si ne tik dar­bo­vie­čių ko­lek­ty­vai. „Pra­šo ir pa­vie­niai gy­ven­to­jai – tie, ku­rie no­ri na­mi­nio mais­to“, – sa­kė ji.

Nė­ra kam švęs­ti...

Mo­te­ris ly­gi­na – šios Ve­ly­kos ne­be to­kios gau­sios už­sa­ky­mų. Svars­to, jog žmo­nės daug ko ne­be­įsten­gia įpirk­ti. „Ir iš­vis nė­ra kam pirk­ti: ne­be­li­ko mū­sų klien­tų – dau­gu­ma jų iš­va­žia­vo į už­sie­nį“, – kal­bė­jo pa­šne­ko­vė.

Kai ku­rių ka­vi­nių šei­mi­nin­kai nu­spren­dė dirb­ti per pa­čias Ve­ly­kas. Na­muo­se per šven­tes už­si­bū­ti ne­no­rin­čių klien­tų su­lauk­ti ti­ki­si „Vieš­na­gė“. Ta­čiau vie­na jos sa­vi­nin­kių Sta­sė Ankš­tu­tie­nė pa­ste­bi, jog žmo­nės to­mis die­no­mis ne­lin­kę ši­taip pra­mo­gau­ti – gal tik jau­ni­mo dau­giau už­su­ka. Tuo me­tu di­des­nių mies­tų ka­vi­nės vi­lio­ja net­gi spe­cia­liai Ve­ly­koms pa­gal se­no­vi­nius lie­tu­vių re­cep­tus pa­ga­min­to­mis vai­šė­mis.

Vai­šių už­si­sa­ko

Dau­giau dar­bo prieš šven­tes ir „Vil­kmer­gės“ res­to­ra­no šei­mi­nin­kėms, mė­sos, žu­vies ir ki­tus pa­tie­ka­lus ga­mi­nan­čioms pa­gal už­sa­ky­mus. Švie­žių ga­mi­nių ga­li­ma už­si­sa­ky­ti bet ku­rio­je ra­jo­no var­to­to­jų ko­o­pe­ra­ty­vo par­duo­tu­vė­je. „To­kią nau­jo­vę bu­vo­me su­gal­vo­ję prieš Ka­lė­das, ir ji pa­si­tei­si­no. To­dėl na­mi­nių pro­duk­tų siū­lo­me ir Ve­ly­kų sta­lui“, – sa­kė įmo­nės di­rek­to­rė An­ge­lė An­dri­ko­nie­nė.

Pir­kė­jams už pri­ei­na­mą kai­ną siū­lo­ma įvai­rių vy­nio­ti­nių su lie­žu­viu, žir­ne­liais, sly­vom, viš­tie­nos vy­nio­ti­nis su ra­zi­nom, kep­ta kiau­lie­nos šo­ni­nė, kep­ta žu­vis, jū­ros ly­de­kos vy­nio­ti­nis.

Klien­tai įver­ti­no ir ki­tą nau­jo­vę: par­duo­tu­vė­je ga­li­ma už­si­sa­ky­ti šim­ta­la­pį, ku­ris ve­ža­mas iš Aly­taus. Pa­sak A. An­dri­ko­nie­nės, šio dzū­kų ke­pi­nio pa­gei­dau­ja ne­ma­žai uk­mer­giš­kių.

Prieš šven­tes gy­ven­to­jai ne­lin­kę iš­lai­dau­ti. In­ten­sy­vi ve­ly­ki­nė pre­ky­ba pra­si­de­da ir par­duo­tu­vės už­plūs­ta­mos sa­vai­tės pa­bai­go­je. „Tuo­met prie mė­sos, py­ra­gų sto­vi mo­te­rys, prie stip­res­nių ga­mi­nių – vy­rai“, – šyp­so­si pa­šne­ko­vė.

Ji sa­ko, kad ir par­duo­tu­vė­se pa­si­ruoš­ta Ve­ly­koms, ku­riant šven­ti­nę nuo­tai­ką: „Kad žmo­gui už­ėjus bū­tų švie­su, gra­žu, par­da­vė­jos iš­ra­din­gai vis­ką puo­šia. Vi­sur ža­lu­ma, pra­žy­din­ti ber­že­liai, ka­čiu­kai.“

Puo­šia­si na­mus

Pa­va­sa­riu, Ve­ly­ko­mis dvel­kia ir Kau­no gat­vė­je esan­čio­je Uk­mer­gės gė­li­nin­kų drau­gi­jos par­duo­tu­vė­je. Čia pir­kė­jai tei­rau­ja­si puokš­te­lių, kom­po­zi­ci­jų ne tik šven­ti­niam sta­lui, bet ir na­mams.

„Per­ka hia­cin­tus, nar­ci­zus, tul­pes, pra­šo ve­ly­ki­nių kom­po­zi­ci­jų. Da­rom jas su žir­gi­nė­liais, ka­čiu­kais, de­ko­ruo­jam pum­pu­rais, kiau­ši­nu­kais, įtup­dom paukš­čiu­kų. Su­kam liz­de­lius – jie reiš­kia ir šei­mą, gau­su­mą“, – pa­sa­ko­jo par­duo­tu­vė­je dir­ban­ti Lai­ma Ju­za­kė­nie­nė.

Na­tū­ra­lias me­džia­gas mo­te­ris taip pat nau­do­ja, puoš­da­ma sa­vo na­mus. Iš anks­to pri­si­džio­vi­na sa­ma­nų – jo­mis de­ko­ruo­ja va­zo­nė­lius. Pa­ta­ria už­si­au­gin­ti kvie­čių, kviet­ru­gių žel­me­nų – į juos pa­tup­dy­tas paukš­čiu­kas at­ro­dys itin gra­žiai.