So­cia­li­nė­je erd­vė­je, ku­rią ge­rai pa­žįs­tu, pro­ble­ma ki­taip dė­lio­ja­si. Mi­ni­ma­li al­ga, mo­ka­ma žmo­gui be pro­fe­si­jos, be­veik pri­lygs­ta so­cia­li­nio dar­buo­to­jo pa­dė­jė­jo ar net aukš­tą­jį neu­ni­ver­si­te­ti­nį iš­si­la­vi­ni­mą tu­rin­čio so­cia­li­nio dar­buo­to­jo at­ly­gi­ni­mui. At­sa­ko­my­bė ir dar­bo po­bū­dis vie­nų ir ki­tų yra ne­su­ly­gi­na­mi.

Vals­ty­bė­je su­tvar­ky­ti do­ku­men­tai lei­džia mo­kė­ti di­des­nius at­ly­gi­ni­mus so­cia­li­nių dar­buo­to­jų pa­dė­jė­jams ir so­cia­li­niams dar­buo­to­jams, bet re­a­lus ins­ti­tu­ci­jos biu­dže­tas vis­ką sta­to į vie­tas.

Ži­niask­lai­do­je pa­si­ro­dė vie­nos drau­di­mo ben­dro­vės pa­skelb­ta ty­ri­mo me­džia­ga apie di­des­nes pa­ja­mas gau­nan­čių as­me­nų nuo­mo­nę dėl svei­ka­tos prie­žiū­ros. Pa­si­ro­do – ji tei­gia­ma.

Žmo­gus, ku­ris dau­giau už­dir­ba, ga­li dau­giau ir iš­leis­ti. Ir la­bai ge­rai, kad ski­ria lė­šas sa­vo svei­ka­tos puo­se­lė­ji­mui. Ir la­bai ge­rai, kad tą ga­li pa­da­ry­ti sa­vo mies­te, o gy­dy­mo ir diag­nos­ti­kos įstai­gos visiškai ten­ki­na žmo­nių po­rei­kius.

Uk­mer­gė­je gra­žė­ja ir mū­sų li­go­ni­nės ap­lin­ka, ge­rė­ja me­di­ci­ni­nių pa­slau­gų tei­ki­mo ko­ky­bė. Ta­čiau čia taip pat eg­zis­tuo­ja mi­ni­ma­lios al­gos pa­kė­li­mo pro­ble­ma. Ji, aiš­ku, spren­džia­ma. Ieš­ko­mos lė­šos, dė­lio­ja­mi įvai­rūs va­rian­tai.

Kiek žmo­nių pa­lie­tė mi­ni­ma­laus at­ly­gi­ni­mo pa­kė­li­mas? Ir kiek re­a­liai dar­buo­to­jams pa­ki­lo at­ly­gi­ni­mas? Pa­si­bai­gus pir­mam me­tų ket­vir­čiui dė­lio­ja­si vi­si taš­kai. Greit bus ga­li­ma pa­ly­gin­ti pra­ėju­sių ir šių me­tų re­zul­ta­tus. Tai at­lie­ka kiek­vie­na ins­ti­tu­ci­ja. Ži­no­sim skai­ti­nes pa­ly­gi­ni­mų iš­raiš­kas. Bet už kiek­vie­nos jų – kon­kre­tus žmo­gus. Su sa­vo gy­ve­ni­mu, lū­kes­čiais ir sva­jo­nė­mis.

Kiek daug lanks­tu­mo rei­kia po­li­ti­kams ir va­do­vams, kad ge­ras spren­di­mas ne­virs­tų žmo­nių prieš­prie­ša ko­lek­ty­ve ar vis au­gan­čia ne­su­ba­lan­suo­to biu­dže­to sko­la.