Savaitgalį nešdama šiukšles, prie konteinerio radau pribloškiančią „atlieką“ – didžiulį popierinį maišą džiūvėsių. Ne kokį maišelį, o tikrai didžiulę pakuotę džiovintos duonos ir batono riekelių. Kažkodėl pirma atėjusi mintis kilo apie pasaulio pabaigos pranašystėmis nusivylusį kaimyną. Supratęs, kad džiūvėsius kaupė veltui, gal visą gruodžio 21-ąją prie lango nerimastingai rymojęs žmogus, kitą dieną atvilko sankaupas prie konteinerio...
Metų pabaigoje į horoskopus žvalgosi net didžiausi tokio literatūros žanro skeptikai.
„Daugiau šypsokitės, neleisdami sau liūdėti. Taip tik pagerinsite savijautą. Geras laikas fiziniam aktyvumui. Galite sulaukti neblogų perspektyvų, galbūt pasiseks ir finansiniai reikalai – tam daugiausia įtakos turės jūsų veržlumas. Nepamirškite giminių – tai vienas pagrindinių ramsčių šiais metais, į kuriuos ne tik norėsis, bet ir bus verta atsiremti“, – tokius patarimus gavau pati. Bet juk tokie universalūs patarimai, be abejo, tiktų ir kiekvienam iš mūsų...
Naujametinė naktis nuo seno visose šalyse buvo apipinta prietarais ir legendomis.
Antai mūsų senoliai tikėjo: kokia buvo Naujųjų metų diena, tokie bus ateinantys metai. Todėl šią dieną būtina linksmintis, nesipykti, nesiskolinti ir kitiems neskolinti, nes galite savo laimę atiduoti.
Mūsų protėviai tikėjo, kad iki Naujųjų būtina pabaigti visus darbus, nes paskutinę metų naktį namus aplanko raganos ir apsistoja tuose namuose, kuriuose randa nebaigtų darbų. Taip pat tikėta: jei prieš Naujuosius duosite išmaldos elgetoms, kitais metais patiems tikrai neteks elgetauti.
Beje, ne visos santvarkos buvo lojalios Naujiesiems metams. 1928 metais Rusijoje buvo išleistas nutarimas, kuris skelbė, kad „kovojant su religinėmis atgyvenomis“ atšaukiamos visos stačiatikių šventės. Į nelegalių švenčių sąrašą pateko ir Naujieji metai. Draudimas galiojo šešerius metus – 1934 metais Stalinas asmeniškai davė nurodymą grąžinti liaudžiai šią šventę.