Jau kve­pia ka­lė­di­nė­mis ak­ci­jo­mis, re­kla­muo­ja­mos ad­ven­ti­nės va­ka­ro­nės, pa­mo­kė­lės. Uk­mer­gės kul­tū­ros cen­tras kvie­čia pa­si­mo­ky­ti iš spe­cia­lis­tų pin­ti, kar­py­ti, ga­min­ti šven­ti­nius at­vi­ru­kus. Įvai­rios de­ko­ra­ci­jos, Ka­lė­dų se­ne­liai ir el­niai iš te­le­vi­zi­jos tuoj „per­si­kels“ ir į mū­sų na­mus. Juos jau ga­mi­na­si dar­že­li­nu­kai, moks­lei­viai, be­si­ren­gian­tys kar­na­va­lams.

O vai­kų tė­vams pra­si­de­da dar ir ki­to­kie rū­pes­tė­liai. Su­si­rin­ki­muo­se jau ap­ta­ri­nė­ja­mi ka­lė­di­niai rei­ka­lai: rin­klia­vos, su­mos, do­va­nos... Tri­me­tę au­gi­nan­ti ma­ma pa­sa­ko­ja, jog dau­gu­ma tė­ve­lių nu­spren­dė rink­ti po 50 li­tų. Var­di­ja – po 10 li­tų do­va­noms gru­pės auk­lė­to­jai, at­ski­rai – auk­ly­tei, šei­mi­nin­kei... Li­kę – vai­ko do­va­nai.

Per tas rin­klia­vas nu­tin­ka ir ka­lė­di­nių „ste­buk­lų“. Vie­nos gru­pės tė­ve­liai su­ta­rė: rinks po 20 li­tų auk­lė­to­jų do­va­noms, o pi­ni­gus pa­tys įdės į ben­drą vo­ką ir už­ra­šys vai­ko, ku­rio šei­ma jau pri­si­dė­ju­si, var­dą. Vė­liau tė­vų ko­mi­te­tas pirk­si­ąs do­va­nas. Ir tai tau, kad no­ri – var­dų dau­giau ne­gu pi­ni­gė­lių...

Kai ku­riems tė­ve­liams di­des­nė pra­ban­ga au­gin­ti kaip tik dar­že­li­nu­ką, o ne mo­ki­nį. Pas­ta­rie­ji, sa­ko, da­bar ap­si­ei­na kad ir vien su į mo­kyk­lą at­vež­tu ka­lė­di­niu spek­tak­liu. Tuo me­tu su do­va­no­mis ma­žy­liams kai ku­rie tė­vai per­si­sten­gia. Nu­per­ka sa­viš­kiui to­kią, ku­ri vos tel­pa į Ka­lė­dų Se­nio mai­šą. Iš jo ge­ro­kai ma­žes­nę dė­žu­tę, ste­bint gru­pės drau­gams, iš­trau­ku­siam vai­kui ten­ka aiš­kin­ti, kad ir jo do­va­na – ypa­tin­ga.

Jau po ke­lių die­nų pra­si­de­da ad­ven­tas. Pri­me­na­mas me­tas šva­rin­tis, va­ly­ti min­tis, sie­lą. Iš­ei­tų jas pa­da­ry­ti dar skaid­res­nes, jei­gu ir ap­lin­kui bū­tų šva­riau, gra­žiau. Tik pa­žvel­gus į kai ku­rias mies­to erd­ves, žlun­ga vi­sos tvar­kin­ges­nės ap­lin­kos vil­tys. O tie ken­kė­jai – ne kas ki­tas, kaip mes pa­tys.

Nors at­lie­kų kon­tei­ne­rių aikš­te­lė­se ir tu­rė­tų bū­ti vien tik jie, ša­lia – daug „pa­puo­ša­lų“. Ne ka­lė­di­nių. Riog­so pa­dan­gos, se­ni bal­dai, ku­pe­tos ša­kų. Dar ir va­di­na­mie­ji sa­ni­ta­rai, tarp šiukš­lių ieš­kan­tys gė­ry­bių, pa­slau­gos tik­rai ne­pa­da­ro. Pa­si­ė­mę į kon­tei­ne­rį su­mes­tus mai­šus, juos pra­kra­to, o tu­ri­nys – lu­pe­nos, in­de­liai, po­pier­ga­liai – by­ra ant že­mės. De­ja, čia per­mai­nos kol kas ne­nu­ma­to­mos.