Ge­di­mi­no Ne­mu­nai­čio nuotr. 

Esa­te vi­suo­me­niš­ka ir veik­li. Ar to­kią sa­ve vi­sa­da pri­si­me­na­te?

Pra­di­nė­se kla­sė­se – ma­žiau, bet vė­liau vi­sa­da bu­vau kla­sės va­ka­rė­lių or­ga­ni­za­to­rė. Nuo 6 kla­sės lan­kiau te­at­rą. Mo­kiau­si Bir­žų ra­jo­ne, Pa­pi­lio  vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je. Gal to­dėl, kad tai – pats Lie­tu­vos pa­kraš­tys, ta­ry­bi­niais lai­kais mus mo­kė net ve­ly­ki­nių pa­pro­čių, o mo­ky­to­jas la­bai ar­ti­mai ben­dra­vo su kle­bo­nu. Ir vi­si apie tai ži­no­jo. La­bai ger­biu sa­vo mo­kyk­los di­rek­to­rę už tai, kad tais lai­kais mo­kyk­lo­je bu­vo to­kia ap­lin­ka, pa­vyz­džiui, mes, mo­ki­niai, vai­din­da­vo­me drau­ge su mo­ky­to­jais. Mu­mis la­bai pa­si­ti­kė­jo.

Ko­kio­je šei­mo­je au­go­te?

Šei­mo­je bu­vau vy­riau­sia, tu­rė­jau 5 me­tais jau­nes­nį bro­lį. Jo šei­ma li­ko ša­lia tė­vų. Gi­miau ir au­gau Ku­bi­liuo­se, Bir­žų ra­jo­ne. Gy­ve­no­me vien­kie­my­je ša­lia Apaš­čios upės. Tė­ve­liai bu­vo pa­pras­ti dar­bi­nin­kai, daug me­tų dir­bo duo­nos kom­bi­na­te.

Bai­gė­te pe­da­go­gi­kos moks­lus, o kuo sva­jo­jo­te tap­ti vai­kys­tė­je?

No­rė­jau tap­ti ar­che­o­lo­ge. Bet is­to­ri­jos mo­ky­to­ja ma­ne at­kal­bė­jo, sa­kė, kad mer­gi­na to­kio dar­bo ne­ga­lė­tų su­de­rin­ti su šei­ma. Sto­ti į pe­da­go­gi­nį uni­ver­si­te­tą – tuo­met Vil­niaus vals­ty­bi­nį pe­da­go­gi­nį ins­ti­tu­tą – bu­vo im­pul­sy­vus spren­di­mas. Bai­gu­si moks­lus pa­gal pa­sky­ri­mą 1987 me­tais at­vy­kau į Uk­mer­gę. Da­bar­ti­nė­je An­ta­no Sme­to­nos gim­na­zi­jo­je mo­kiau ru­sų kal­bos ir et­no­kul­tū­ros.

Esa­te so­cial­de­mok­ra­tų par­ti­jos na­rė. Kaip pa­su­ko­te į po­li­ti­ką?

Po­li­ti­ka at­si­ra­do ly­giag­re­čiai su vi­suo­me­ni­ne veik­la. Tuo me­tu dir­bau ne­įga­lių­jų ben­dra­bu­ty­je, bu­vo pa­ti ne­vy­riau­sy­bi­nių or­ga­ni­za­ci­jų kū­ri­mo­si pra­džia, a.a. Pra­no Lau­žec­ko pa­ra­gin­ta įsi­lie­jau į or­ga­ni­za­ci­jos „Gel­bė­kit vai­kus“ veik­lą. Per ją su­si­pa­ži­nau su tuo­me­ti­niu Lie­tu­vos so­cial­de­mok­ra­tų są­jun­gos va­do­vu Alo­y­zu Sa­ka­lu ir su ben­dra­min­čiais įstei­gė­me so­cial­de­mok­ra­tų Uk­mer­gės sky­rių.

Pa­si­rin­ko­te ne vi­sai tra­di­ci­nį šei­mos mo­de­lį. Su sa­vo dvie­jų sū­nų tė­čiu taip ir ne­įfor­mi­no­te san­tuo­kos. Ko­dėl?

Šei­ma man nė­ra ant­spau­das, o – dvie­jų žmo­nių san­ty­kiai. Su Si­gi­tu drau­ge pra­gy­ve­nom 22 me­tus ir vis pa­juo­kau­da­vom, ka­da su­si­tuok­sim: iš pra­džių sa­kėm – per de­šim­ties me­tų su­kak­tį, da­bar – gal per 25. O iš tie­sų tie­siog pa­si­rin­kom to­kį šei­mos mo­de­lį. Iš pra­džių vi­siems bu­vo keis­ta, ypač ma­no tė­ve­liams, bet pas­kui jie įsi­ti­ki­no, kad esam šei­ma. Tie­sa, prieš 20 me­tų tai bu­vo ga­na keis­ta, o da­bar – vi­sai įpras­ta. Ne­no­rė­čiau tu­rė­ti vy­ro, ku­riam apie šei­mą pri­min­tų tik ant­spau­das pa­se.

Kaip su­si­pa­ži­no­te su Si­gi­tu?

At­vy­kus dirb­ti į Uk­mer­gę ap­si­gy­ve­nau pas sa­vo te­tą. Si­gi­tas – te­tos sū­naus – ma­no pus­bro­lio kla­sio­kas. Su­si­pa­ži­nau su jo bu­vu­siais ben­drak­la­siais, da­ly­vau­da­vau tuo­se pa­čiuo­se su­si­ė­ji­muo­se. Po­rą me­tų bu­vo­me tie­siog ge­ri pa­žįs­ta­mi. San­ty­kiai pa­si­kei­tė tik po ket­ve­rių me­tų.

Už­au­gi­no­te du sū­nus. Ko­kį ke­lią jie ren­ka­si?

Jo­kū­bui 20 me­tų. Jis šiuo me­tu dir­ba Uk­mer­gė­je. Vla­dui 17. Jis – Jo­no Ba­sa­na­vi­čiaus gim­na­zi­jos III kla­sės gim­na­zis­tas.

Na­mams ir šei­mai lai­ko pa­kan­ka?

Iš tik­rų­jų lai­ko šei­mai lie­ka ma­žai. Ypa­tin­gai sun­ku, kai ma­ži vai­kai bu­vo. Nuo 2003 iki 2010 m. dvi ka­den­ci­jas dir­bau sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja. Dar­bas bu­vo la­bai įtemp­tas. Da­bar gal­vo­ju – gal nu­skriau­džiau šei­mą, skir­da­ma jai per ma­žai dė­me­sio. Esu la­bai dė­kin­ga vy­rui ir jo ma­mai už nuo­la­ti­nę pa­gal­bą. Ypač jos rei­kė­jo, kai įsto­jau į ma­gist­ran­tū­rą. Tuo­met jau au­gi­no­me du vai­kus. Vy­res­nia­jam dar ne­bu­vo me­tu­kų. At­si­ra­do ga­li­my­bė so­cia­li­nių moks­lų ma­gist­ran­tū­ros di­plo­mą įgy­ti Vil­niaus pe­da­go­gi­nia­me uni­ver­si­te­te ir šei­ma tam pri­ta­rė. Ta­da dir­bau, mo­kiau­si, bu­vo tik­rai ne­leng­va.

Vi­sa­da esa­te sti­lin­ga ir pa­si­tem­pu­si. Ži­nau, kad dra­bu­žius siu­va­te pa­ti.

Esu sa­va­moks­lė siu­vė­ja. Gal tai pa­vel­dė­jau. Tu­rė­jau ke­tu­rias la­bai darbš­čias te­tas. Jos siu­vo, siu­vi­nė­jo, ga­mi­no. Pa­ti siu­vu vis­ką: nuo pa­lai­di­nės iki pal­to. Maž­daug pu­sė dra­bu­žių – siū­ti. Aiš­ku, pa­ti ne­mo­de­liuo­ju, iš­kar­pas imu iš žur­na­lų. „Bur­da mo­den“ vi­sų žur­na­lų ko­lek­ci­ją tu­riu nuo 1988 me­tų. La­bai ge­rai pri­si­me­nu – pir­mą suk­ne­lę pa­si­siu­vau 7-oje kla­sė­je.

Gal lie­ka lai­ko ir ki­tiems po­mė­giams?

Ne­se­niai at­ra­dau gar­so kny­gas. Yra ne­mo­ka­mi tin­kla­piai, iš ku­rių ga­li­ma jų par­si­siųs­ti. Už­si­de­di au­si­nu­kus, ga­li, pa­vyz­džiui, ly­gin­ti ir klau­sy­ti kny­gos.

Jū­sų na­mai daž­nai bū­na pil­ni sve­čių?

Ne, ne­sam di­de­li sve­čių pri­ėmė­jai. Pa­ti sa­ve pa­va­din­čiau vie­ni­še – vie­nat­vė man di­džiau­sia ver­ty­bė.

Te­ko pa­keis­ti ne­ma­žai dar­bų: 1987–1993 m. – A. Sme­to­nos vi­du­ri­nės mo­kyk­los mo­ky­to­ja, 1996–1998 m. Uk­mer­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės So­cia­li­nės pa­ra­mos ir svei­ka­tos sky­riaus in­di­vi­du­a­lios prie­žiū­ros dar­buo­to­ja, 1998–1999 m. „Gel­bė­kit vai­kus“ vai­ko tei­sių om­bud­sme­nė, 1999–2002 m. Re­čio­nių pa­grin­di­nės mo­kyk­los di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja ug­dy­mui, 2002–2003 m. Uk­mer­gės vai­kų glo­bos na­mų so­cia­li­nė pe­da­go­gė, 2003–2011 m. Uk­mer­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja. Pas­ku­ti­nė dar­bo­vie­tė – Uk­mer­gės ra­jo­no VVG va­do­vė. Ko­dėl tiek po­ky­čių?

Ja­po­nai sa­ko, kad dar­bą rei­kia keis­ti kas 6-erius me­tus. Man tai ide­a­liai tin­ka. Ma­no gy­ve­ni­me tai klos­tė­si na­tū­ra­liai. Pir­ma­sis dar­bo pa­kei­ti­mas vi­sus la­biau­siai nu­ste­bi­no: ta­da sa­vo no­ru iš­ėjau iš dar­bo da­bar­ti­nė­je gim­na­zi­jo­je. Tie­siog jau­čiau, kad esu iš­si­sė­mu­si, kad ne­ga­liu duo­ti mo­ki­niams tiek, kiek tu­rė­čiau duo­ti.

Kai tru­pu­tį pa­au­go sū­nūs, su­pra­tau, kad jau ne­be­ga­liu bū­ti na­muo­se, tu­riu ieš­ko­ti dar­bo. Įsi­dar­bi­nau ne­įga­lių­jų ben­dra­bu­ty­je lai­ki­no­sios prie­žiū­ros dar­buo­to­ja – te­ko ir grin­dis plau­ti, ir lan­gus va­ly­ti. Ta­da daug kam at­ro­dė keis­ta, kad su aukš­tuo­ju, o to­kį dar­bą dir­bu.

Ta­čiau ma­nau, kad žmo­gus yra žmo­gus, o ne jo pa­rei­gy­bė.

Vi­sais gy­ve­ni­mo pe­ri­odais te­ko su­tik­ti la­bai šau­nių žmo­nių. Man tai – di­džiu­lė do­va­na.   

O grįž­tant prie ne­se­niai už­im­tų jū­sų pa­rei­gų: ką la­biau­siai no­rė­tu­mėt keis­ti Uk­mer­gė­je?

No­rė­čiau, kad Uk­mer­gė tap­tų šiuo­lai­kiš­ka, mo­der­nia, kad mies­tas jau­nė­tų. La­bai svar­bu – kur­ti dar­bo vie­tas, ska­tin­ti ver­slus. Mums la­bai svar­bus – Eu­ro­pos ver­slo agen­tū­ros ap­do­va­no­ji­mas, kai ša­lia dvie­jų Lie­tu­vos did­mies­čių bu­vo ap­do­va­no­ta ir Uk­mer­gė.

Mū­sų vai­kai tu­rė­tų iš­va­žiuo­ti stu­di­juo­ti, bet bū­tų ge­rai, kad su šei­mom ir vai­kais grįž­tų į Uk­mer­gę. La­bai džiu­gi­na at­gims­tan­tys ra­jo­no mies­te­liai – Vep­riuo­se, Pa­bais­ke ku­ria­si jau­nos kū­ry­bin­gos šei­mos. Ma­nau, kad ir ra­jo­no ta­ry­bo­je la­bai svar­bu – jau­ni žmo­nės.

Apie žmo­gų kar­tais sa­ko­ma: gi­mė po lai­min­ga žvaigž­de. Pri­skir­tu­mė­te šį po­sa­kį sau?

Taip, gy­ve­ni­mas man yra dos­nus. Ma­nau, kad tai di­de­le da­li­mi pri­klau­so nuo su­pan­čių ar­ti­mų žmo­nių. Sun­kiau­si bu­vo tik pra­ėję me­tai – ne­te­kau tė­ve­lio.

Lin­kiu sėk­mės, sklan­daus dar­bo, pui­kių idė­jų šia­me ne­se­niai pra­si­dė­ju­sia­me jū­sų veik­los eta­pe.

Kal­bi­no Vil­ma NEMUNAITIENĖ