Mei­lės viš­ty­čiams bu­vo per daug

Ma­ža Jo­lan­ta iš tie­sų ne­kė­lė rū­pes­čių. Be­veik. Pa­sa­ko­ja bu­vu­si pa­klus­ni duk­ra, tvar­kin­ga ir kruopš­ti mo­ki­nė. La­bai mė­gu­si skai­ty­ti kny­gas, iš ba­tų dė­že­lių pa­si­da­ry­tuo­se ve­ži­mė­liuo­se ve­žio­ju­si lė­les ir sva­jo­ju­si apie gy­vą „lė­lę“ – viš­čiu­ką. „Mums su drau­ge taip no­rė­jo­si ma­žy­čių gel­to­nų viš­čiu­kų...“ – pri­si­me­na.

Dėl jų mer­gai­tės – dar pra­di­nių kla­sių mo­ki­nu­kės pi­ni­gė­lių su­si­tau­pė ir tu­rė­da­mos, kiek rei­kia, nu­sku­bė­jo įsi­gy­ti mie­lų­jų pa­da­rė­lių. „Par­si­ne­šėm abi po vi­sai ma­žą viš­čiu­ką, o kad rei­kia ypa­tin­gai pri­žiū­rė­ti, bū­ti­na ši­lu­ma, lem­pa – ne gal­voj... Svar­bu, kad mums la­bai gra­žu...“ – pa­sa­ko­ja Jo­lan­ta.

My­la­vo, čiū­čia­vo sa­vo au­gin­ti­nius, duo­ny­te mai­ti­no, tik žiū­ri – šie ko tai keip­ti pra­dė­jo... „Aš ir sa­kau drau­gei – gal jiems šal­ta... Tai iš pra­džių mes juos į ko­ji­ny­tę įdė­jom. Ne­la­bai pa­ge­rė­jo... Ta­da į du­be­nė­lį įpy­lėm šil­to van­dens ir iš­prau­sėm. To­kiam jau ge­ro­kai šil­tam, kad mū­sų viš­čiu­kams bū­tų šil­ta...“ – link­si gal­vą pa­šne­ko­vė.

De­ja, nei ko­ji­ny­tė, nei karš­ta vo­nia ma­žy­lių ne­gel­bė­jo. To­kios jau­nų­jų glo­bė­jų pro­ce­dū­ros tik vi­sai varg­še­lius pri­bai­gė – nu­gai­šo ir ki­tos die­nos ne­su­lau­kę...

Sy­kį pen­kia­me­tė Jo­lan­ta ga­vo bar­ti dėl to, kad bu­vo per daug už­si­spy­ru­si ir per Nau­juo­sius me­tus kaip tik­ra su­au­gė­lė no­rė­jo sve­čiuo­se pa­bū­ti. Mat ne­to­lie­se, anot jos, gy­ve­no mie­la vai­kų ne­tu­rin­ti po­ra, ku­ri my­lė­jo mer­gai­tę kaip sa­viš­kę. Daž­nai kvies­da­vo­si ją į sve­čius, o šiai la­bai pa­tik­da­vo čia lan­ky­tis. Ir ne vien dėl šei­mi­nin­kų tu­rė­to vai­kams la­bai jau įdo­maus daik­to – pa­te­fo­no. Be­je, Jo­lan­ta iki šiol ge­rai pri­si­me­na dai­ną apie pal­vą ar­klį, ku­ri jai taip įsi­mi­nė...

„Už­si­ma­niau te­nai pa­bū­ti per Nau­juo­sius me­tus, – pa­sa­ko­ja. – At­ėjo ma­ma į na­mus pra­šy­ti, o aš – ne, ir vis­kas... Nie­kaip ma­nęs ne­iš­tem­pė, tai pa­sa­kė, kad na­muo­se Ka­lė­dų Se­ne­lis su do­va­no­mis lau­kia.“

Ma­ža­jai „šven­tė­jai“ to ir te­rei­kė­jo. Ti­kė­da­ma­si ras­ti ne­įpras­tų sve­čių ji par­lė­kė į na­mus... Ta­da ir pa­aiš­kė­jo ma­mos gud­ry­bės. „Ap­si­su­kau, nu­stū­miau ma­mą ir jau bėg­siu at­gal pro du­ris...“ – pri­si­me­na pa­pūs­tas sa­vo lū­py­tes. Bet ma­mos bū­ta ap­suk­res­nės – ji spė­ju­si su­gau­ti iš­dy­kė­lę. O dar kai su tin­kli­nės „siet­ku­tės“ kie­tą­ja ran­ke­na švys­te­lė­jo per už­pa­ka­lį, ne­be­rei­kė­ję ir do­va­nų.

Nau­ja­me­ti­niai už­si­spy­rė­lės „fe­jer­ver­kai“ tą­syk tuo ir pa­si­bai­gę. Už­tat ko­kių rau­do­nų po­mi­do­ri­nių „sa­liu­tų“ Jo­lan­ta dar yra pri­da­riu­si...

Bu­vo dar vi­sai mer­gai­čiu­kė. Kar­tą ap­si­lan­kė pas bi­čiu­lę ir drau­ge su ja, nu­ė­ju­sios į bal­ko­ną... vi­du­ry bal­tos die­nos... ėmė leis­ti rau­do­nų po­mi­do­rų „sal­ves“ į ša­li­mais gy­ve­nan­čios se­ny­vos mo­čiu­tės lan­gą. Da­bar nė ne­pri­si­me­na, iš kur tų po­mi­do­rų ga­vu­sios. Tik ži­no, kad jų bu­vo daug – oi, kiek daug: „Tik­rai ne du ir ne trys... Įsi­vaiz­duo­kit – tie po­mi­do­rai tie­siog bė­go per stik­lą, ten vis­kas lie­jo­si...“

Įsi­vaiz­duo­ti to­kį „al­truis­tiš­ką“ po­el­gį at­ro­dy­tų leng­viau, jei bo­bu­lė bū­tų kon­ser­va­vu­si po­mi­do­rus ir pri­trū­ku­si šio ge­ro: gal ma­žo­sios pa­gal­bi­nin­kės to­kiu bū­du no­ri pa­dė­ti, o kad bū­tų grei­čiau, tie­siog me­ta po­mi­do­rus pro lan­gą... Bet da­bar... „Nu­gi kar­vės, kiau­lės bu­vom, kaip pa­gal­vo­ji. Sa­vo vai­ką kai pa­pur­ty­čiau da­bar už tai...“ – gūž­čio­ja pe­čiais kny­ge­lių fė­ja. Mhm... Įdo­mu, ku­rio­je ga­nyk­lo­je ga­li­ma iš­vys­ti ban­dą kar­vių, žai­džian­čių da­žas­vy­dį su po­mi­do­rais...

Pa­sa­ko­da­ma apie vai­kys­tės iš­dai­gas ir ko­dėl nuo ma­mos ga­vu­si lup­ti, pri­si­me­na ir mo­kyk­lo­je, vy­res­nė­se kla­sė­se, rau­do­nuo­ti ver­tu­sias si­tu­a­ci­jas. Vie­na iš jų pa­si­bai­gė tra­di­ci­nis su­ma­ny­mas pa­bėg­ti iš pa­mo­kų. Tik baus­mė bu­vo ne vi­sai tra­di­ci­nė...

„Pas­ku­ti­nę die­ną prieš pat žie­mos atos­to­gas ry­te su­si­rin­kom vi­si rū­bi­nė­je, – šyp­so­si pa­šne­ko­vė. – O mū­sų kla­sės kom­jau­ni­mo sek­re­to­rius pa­siū­lė bėg­ti iš pa­mo­kų – ne­ži­nau, kas jam ta­da už­ėjo... Vi­si ir pa­bė­go, tik vie­na Re­gi­na – ta pa­ti, su ku­ria viš­čiu­kus mau­dėm, – nu­ė­jo į pa­mo­kas...“

Jo­lan­ta, grį­žu­si į na­mus, su­lau­kė auk­lė­to­jos skam­bu­čio: „Pa­klau­sė, ko­dėl aš na­mie. Pri­si­pa­ži­nau, kad pa­bė­gau... „Ot gra­žus vie­nuo­lik­to­kės pa­si­aiš­ki­ni­mas“, – py­ko auk­lė­to­ja. O aš ir sa­kau: tai­gi jūs klau­sėt – at­sa­kiau, ko­dėl...“

Už to­kį atos­to­gų pra­džios „žy­gį“ vi­sai kla­sei at­gai­lau­ti te­ko va­lant mo­kyk­los ko­ri­do­rių sie­nas, švei­čiant che­mi­jos ka­bi­ne­tą. „Ir mū­sų vis klau­si­nė­jo, kas su­gal­vo­jo pa­bėg­ti. O mes nič­nie­ko ne­sa­kėm: iki šios mi­nu­tės ne­iš­da­vėm, – juo­kia­si pri­si­mi­nus. – Nes tam mū­sų kom­jau­ni­mo sek­re­to­riui bū­tų bu­vu­sios ša­kės...“

Šian­dien Jo­lan­ta – tri­jų sū­nų ma­ma. Ti­ki­na esan­ti la­bai pik­ta ma­ma ir rei­ka­lau­jan­ti iš vai­kų vi­siš­kos tvar­kos ir rū­pes­tin­gu­mo. Juo­kia­si pa­ti „pa­gra­si­nan­ti ša­kė­mis“, jei ne­bū­na iš­siurb­ti ki­li­mai ar iš­plau­ti in­dai. Ir, pa­si­ro­do, sū­nūs vis­ką pui­kiai su­pran­ta: vel­tui au­šin­ti bur­nos ma­mai ne­ten­ka.

Vis­gi su šyp­se­na pri­si­me­na vie­no iš sū­nų iš­krės­tą nuo­ty­kį, ku­ris tą­syk vi­sai ne­at­ro­dė juo­kin­gas. „Vis­kas nu­ti­ko, kai ma­no Ju­lius, ku­riam da­bar 20 me­tų, dar nė­jo į mo­kyk­lą, – ima pa­sa­ko­ti. – Vai­kai žai­dė kie­me, o aš už­si­dė­jau ant vei­do braš­kių kau­kę, vaikš­tau sau vi­sa pa­ten­kin­ta po na­mus, me­di­tuo­ju... Stai­ga – skam­bu­tis į du­ris. Pa­si­žiū­riu – laip­ti­nė­je du jau­nuo­liai sto­vi... Kaip čia da­bar ro­dy­tis su to­kiu vei­du? Nu­lė­kiau, grei­tai nu­si­va­liau, ati­da­riau du­ris...“

Su šiuo vi­zi­tu už­si­bai­gė vi­sos gro­žio me­di­ta­ci­jos. Mat vie­nas jau­nuo­lių pra­ne­šė, kad Ju­lius kal­tas dėl su­dau­žy­tos jo BMW „fa­ros“. Pa­si­ro­do, ber­niu­kas su dar ke­liais drau­gais su­ma­nė paiš­dy­kau­ti: kie­me įtem­pė vie­lą ir pa­si­slė­pę lau­kė, kad kas nors, pa­pras­tai ta­riant, ant jos „pa­si­mau­tų“. Tai pa­da­ry­ti „pa­si­se­kė“ au­to­mo­bi­liui, tiks­liau – jo ži­bin­tui. Jo­lan­ta dė­ko­ja Die­vui, kad tai ne­bu­vo koks se­nu­čiu­kas su dvi­ra­čiu. Bet ne­ma­lo­nu­mų tu­rė­jo ne ma­žiau.

„Už ap­ga­din­tą stik­lą vai­ruo­to­jas lie­pė mo­kė­ti pi­ni­gus. Skam­bi­nu vy­rui į dar­bą, klau­siu, kiek „bem­so“ lem­pos kai­nuo­ja. O jis man – tai ką, „bem­są“ per­ki? Tik dar la­biau su­ner­vi­no“, – šyp­so­si.

Tuo tar­pu krū­muo­se tū­no­jęs vie­nas „kal­ti­nin­kų“, ku­rio pa­si­aiš­ki­ni­mas da­bar la­biau­siai rū­pė­jo Jo­lan­tai, iš­drį­so pa­ga­liau pa­si­ro­dy­ti ma­mai. Kie­me bū­ria­vo­si kai­my­nai, pra­ei­viai... „Žiū­riu – iš­lin­do iš krū­mų iš­si­gan­dęs, net bal­tas vi­sas, lū­pe­lė dre­ba – kur gi jau ten bar­si to­kį...“ – pri­si­me­na ma­ma. Vis dėl­to iš­dy­kė­liui te­ko klū­pint kam­pe at­si­im­ti už tai, kad ma­mos braš­ki­nės pro­ce­dū­ros per­au­go į bai­sų stre­są...

Va va – ar tik ne­bus čia už tą Is­pa­ni­jos po­mi­do­rų fies­tą, ku­rio­je ne sa­vo no­ru te­ko su­da­ly­vau­ti nie­kuo dė­tai mo­čiu­tei...