Ponia Birute, kaip pristatytumėte savo vadovaujamą firmą?

Galima sakyti, esu laisvos Lietuvos direktorė. Į „Remonto ir statybos projekto“ direktorės pareigas buvau paskirta 1991 metais tuomečio aplinkos apsaugos ministro įsakymu. Šios bendrovės ištakos – 1962 metais įsteigto Žemės ūkio statybos projektavimo instituto Ukmergės skyrius. Pats šis institutas tuo metu buvo Kaune.

Mūsų įmonėje šiuo metu – 17 darbuotojų. Tai – 12-os inžinierių, architektų ir kitų specialistų kolektyvas. Projektuojame gamybinius, žemės ūkio pastatus, gyvenamuosius namus ir administracinius pastatus, inžinerinius tinklus.

Kokia jūsų veiklos projektavimo srityje pradžia?

Į Ukmergę atvykau 1966 metais baigusi tuometį Statybos technikumą ir pirmoji darbovietė buvo „Tarpkolūkinė statybos organizacija“. Joje turėjau atidirbti pagal paskyrimą trejus metus. Kadangi neblogai sekėsi, pradėjau neakivaizdžiai studijuoti Vilniaus inžineriniame statybos institute, kurį sėkmingai baigiau. Esu inžinierė statybininkė.

Ar galite palyginti darbus sovietmečiu ir atkurtoje Lietuvoje?

Projektavimo darbai sovietmečiu ir atkurtoje Lietuvoje labai skiriasi. Sovietmečiu visos normos buvo vienodos visoms respublikoms šalies mastu. O atkūrus Lietuvą, viskas kardinaliai pasikeitė ir labai padidėjo reikalavimai. Palyginimui galiu pasakyti, kad gyvenamojo namo projektas sovietmečiu tilpo į dvidešimt penkis lapus, o dabar yra šimtas ir daugiau lapų.

Kaip keitėsi Ukmergė ir visa Lietuva projektuotojos akimis?

Mūsų firmos paslaugomis naudojasi užsakovai iš Kėdainių, Širvintų, Raseinių, Anykščių ir kitų savivaldybių. Todėl kalbėti vien apie Ukmergę būtų kiek sudėtinga. „Savam krašte pranašu nebūsi“, – sako patarlė.

Vienas ištikimiausių užsakovų mūsų krašte – Ukmergės rajono vartotojų kooperatyvas ir UAB „Baltic Filter“ Širvintose. Ukmergės rajono vartotojų kooperatyvo užsakymu suprojektuota ir dabar statoma naujausia parduotuvė Nuotekų gatvėje.

Ukmergėje vienas naujausių mūsų objektų – UAB „Autožiedas“, esantis Deltuvos gatvėje.

Miesto centro erdvės yra projektuotos ir tvarkytos pagal mūsų firmos projektus. „Senukai“, A. Smetonos (Užugirio dvaro) tvarkymo darbai – taip pat mūsų projektai.

Ką jūs, kaip projektuotoja labiausiai vertinate?

Patinka viskas, kas daroma žmonių gyvenimo kokybei, grožiui. Trikdo tai, kad kai pykstasi politikai, kenčia pastatai. O jie juk nekalti.

Kokia jūsų darbo diena?

Mano darbo dienos visos labai panašios – tai projektų derinimai ir susitikimai su užsakovais. Geriausia iliustracija – skaičiai. Palyginkite projektuotų objektų skaičius. 2014 m. – 137, 2015 m. – 169, 2016 m. – 130, o pernai – 57 objektai. Bet tai nėra mažėjanti tendencija, nes labai išaugo projektų apimtys ir kainos. Nuo 2005 m. projektai pabrango tris kartus.

Klientai yra nuolatiniai daugelį metų. Vieni labai dideli, kiti maži, bet mums visi labai svarbūs. Pavyzdžiui, Kėdainių ligoninė rekonstruojama per dešimt metų ir visi projektai yra mūsų firmos. Mūsų klientai yra „Achema“, Žemės ūkio konsultavimo tarnyba. Yra užsakovų, kurių metinė apyvarta siekia per 100 milijonų eurų.

Kaip pasireiškia kompiuterio ir žmogiškojo faktoriaus santykis jūsų darbe?

Kompiuterio programos, darbo specifika – viskas gerai. Bet šalia kompiuterinių laikmenų reikalingos ir popierinės versijos. Popierizmas mūsų darbe niekur nedingo. Visi projektų derinimai – kompiuteriu. Tam skirta 20 dienų. Lauki nustatytą laiką, o gauni neigiamą atsakymą dėl mažiausios smulkmenos. Ir vėl viskas nuo pradžių. Čia jau ne kompiuteris kaltas, o žmogiškasis faktorius.

Kokia asmeninė patirtis, vadovaujant kolektyvui?

Kolektyve dirba dvylika vyrų ir penkios moterys. Kiekvienas darbuotojas turi savo paskirtį komandoje. Darbai vietoje nestovi, projektai kuriami, derinami, vykdomi. Džiaugiuosi, kad spėju su laiku ir dar turiu planų ateičiai. Jauni šios srities specialistai į Ukmergę nevažiuoja. Jų požiūriu mūsų darbas per sunkus ir per mažai apmokamas. Mūsų kolektyve jauniausiam darbuotojui – 33-eji metai. O vyresniųjų metų nebeskaičiuojame.

Koks santykis tarp politikos ir projektavimo?

Savo darbe aš išgyvenau tokius etapus, kuomet suprojektuoti pastatai buvo sugriauti, o dabar vėl projektuojami ir rekonstruojami. Politikų nesutarimai griauna labai gražius pastatus Lietuvoje. Juk jie pastatyti pagal projektus ir gavus visus leidimus. Bet pastatai nekalti, kad keičiasi valdžios.

Ukmergėje man labai gaila karinio miestelio, kuris buvo įkurtas 20 ha plote. Ir tai buvo ne sovietinės statybos objektas, o smetoninės Lietuvos objektas.

Bet ten, kur politikai tikrai stengiasi dėl savo žmonių, vyksta gražūs darbai. Labai džiaugiuosi Šventosios pakrantės sutvarkymo projektu mano gimtuosiuose Anykščiuose. Jo vertė buvo apie milijoną eurų,  o tvarkomos pakrantės ilgis apie septynis kilometrus. Už šio projekto sėkmingą įgyvendinimą sulaukėme Anykščių mero Sigučio Obelevičiaus padėkos. Malonu važiuoti pro Anykščius ir gėrėtis savo darbu.

Kokios būtinos kompetencijos jūsų darbe?

Norint turėti projekto vadovo atestatą, reikia dirbti projektuotoju iki 8-erių metų. Atestatas yra būtinas ir kas 5-erius metus pratęsiamas. Pirmą atestatą gavau 1998 m. vasario 6 d. Kai 2018 m. buvau atestato pratęsimo kursuose, tai jaunimo ten buvo labai mažai. Mano atestatas galioja iki 2023 metų.

Kvalifikacijos atestate rašoma: „Suteikiama teisė eiti ypatingo statinio projekto vadovės, ypatingo statinio projekto vykdymo priežiūros vadovės, ypatingo statinio statybos techninės priežiūros vadovės, teritorijų detaliojo planavimo specialistės ir teritorijų specialiojo planavimo specialistės pareigas.“ Tokių kompetencijų neįgysi nedirbdamas. Ir jų nenusipirksi.

Visa laimė, kad projektuotojus saugo įstatymai.

Gyvenamiesiems namams galioja statybos techninis reglamentas, pagal kurį norintiesiems statyti namus būtinas projektas.

Mūsų firma yra privati. Išgyvenome labai sunkius privatizavimo etapus. Akcininkai įvairiai lėmė mūsų darbus. Kuomet vienu iš akcininkų 2007 m. tapo „Arvi ir ko“ savininkas V. Kučinskas, prasidėjo turto pardavimai. Taip buvo parduotos ir mūsų patalpos Ukmergėje ir Raseiniuose.

Ar jūsų vaikai, anūkai pasirinko panašią į jūsų specialybę?

Turiu du sūnus – Artūrą ir Paulių. Paulius gyvena Jungtinėje Karalystėje, Artūras – Ukmergėje. Turiu dvi anūkes – Pauliną ir Simoną ir tris proanūkius – Sofiją, Adamą ir Demjaną. Arčiausiai pagal profesiją yra sūnus Paulius. Jis sukasi statybų versle.

Šviesios atminties vyras Algimantas buvo vyriausiasis konstruktorius. Labai talentingas ir protingas žmogus. Ilgą laiką dirbome kartu Ukmergės krašto žmonių labui.  Jam mirus, mano aplinkos žmonės sakė, kad tokių specialistų Ukmergėje nebebus.

Ukmergėje gyvenate daugiau pusę amžiaus. Ar niekada nesigailėjote specialybės ir gyvenimo vietos pasirinkimu?

Gimiau Anykščių rajone, mokiausi Raguvos mokykloje kartu su buvusiu vidaus reikalų ministru M. Misiukoniu. Kai baigiau mokslus ir gavau paskyrimą į Ukmergę, apie ją žinojau tiek, kad tėvelis buvo čia tarnavęs. Ji nebuvo labai mano geidžiama tuo metu. Bet Ukmergę pamilau ir joje gyvenu daugiau negu pusę amžiaus.

O dėl profesijos, noriu pasakyti taip: projektavome Širvintų rajone namą prokurorui. Jis labai nuoširdžiai pasakė, kad pavydi man šios profesijos. Paklausiau, kodėl. „Todėl, – pasakė jis, – kad po jūsų darbo lieka pastatai, o iš mano darbo tik daugėja žmonių kalėjimuose.“

Dėkoju už pokalbį ir linkiu sėkmingų projektų jūsų įmonei.

Kalbino Lina Sukackienė