Henrikas Korsakas (dešinėje) su pusbroliu Robertu Godliausku.  Z. Renkauskienės asmeninio archyvo nuotr. Henrikas Korsakas (dešinėje) su pusbroliu Robertu Godliausku. Z. Renkauskienės asmeninio archyvo nuotr.

Henrikas Korsakas – tikras ukmergiškis, čia gimęs, augęs, kūręs šeimą, niekada sava valia neišvykęs, po tremčių vėl sugrįžęs ir amžinojo poilsio atgulęs savo žemėje.  Buvo ištremtas du kartus – vokiečių ir rusų. Šiemet gegužę H. Korsakui būtų sukakę 100 metų. Jo atminimu rūpinasi dukra Zita Renkauskienė.

Z.Renkauskienė sako, kad plačiau papasakoti apie savo tėvelio H. Korsako gyvenimą ją paskatino „Ukmergės žiniose“ ir mūsų portale publikuojami straipsniai bei nuotraukos istorine tematika. Korsakų istorija tikrai išskirtinė.

Kaip pasakojama šeimoje, Henriko seneliai atvyko į Lietuvą iš Ščecino Lenkijoje, bėgdami nuo Pirmojo pasaulinio karo. Ketino grįžti, tačiau, pabūgę bombardavimo, liko. Šeimoje augo šeši vaikai – sūnus Jonas, gimęs 1898 m., ir penkios dukterys.

Tėvas buvo mokytojas, uždarbiavo mokydamas turtingų šeimų vaikus. Tad ir Jonas išmoko kelias kalbas, be gimtosios lenkų ir vietinės lietuvių, kalbėjo rusų ir vokiečių kalbomis.

Viena iš Jono seserų, Sofija, ištekėjo už Stasio Dabušio, lietuvių kalbininko bei visuomenininko. O pats Jonas vedė Anastaziją Danilevičiūtę.

Anastazija turėjo brolį ir seserį, su kuria atsidūrė Leningrade (dabar Sankt Peterburgas). Ten viešbutyje dirbo patarnautojomis. Sesuo susipažino su legendinio laivo „Aurora“ mašinistu Godliausku. „Aurora“ iki šiol laikoma Sankt Peterburgo simboliu, nes jos jūreiviai dalyvavo 1917 m. Rusijos revoliucijoje. Pasakojama, kad „Auroros“ šūvis tapo signalu pulti Žiemos rūmus Spalio perversmo metu.

Seseriai ištekėjus už laivo mašinisto, visi kartu atvyko gyventi į Ukmergę.

Dėl dainos – į tremtį

H.Korsako tėvai Jonas ir Anastazija susilaukė penkių vaikų. Iš pradžių šeimoje gimė 4 sūnūs, labai norėjo dukros, tačiau neturėjo. Sykį kunigas paprašė parapijiečių priglausti po nakties ant šventoriaus surastą pamestinukę. Korsakai ją pasiėmė. Naujagimė, matyt, buvo stipriai peršalusi, labai verkdavo. Poros sūnui Henrikui ją tekdavo prižiūrėti, sūpuoti. Mažylė išgyveno tik pusmetį. Tačiau po jos mirties šeima susilaukė savo dukrytės.

Henrikas mokėsi gimnazijoje Ukmergėje, vėliau įgijo profesiją. 1939 m. baigė šaltkalvių braižybos kursus Darbo rūmuose Ukmergėje. Augdamas inteligentiškoje aplinkoje, ir pats buvo apsišvietęs, daug skaitė, mokėjo lietuvių, lenkų ir rusų kalbas.

1945 m. vengdamas prievartinės tarnybos sovietų armijoje, jis gavo „broniruotę“ (vadinamąjį atleidimą nuo karinės tarnybos). Dirbo mechaniku vandentiekyje. Įmonė išsiuntė Henriką į teisės kursus Vilniuje, kurių metu jis „prisidainavo“, užtraukęs lenkišką dainą. Sakoma, kad už tai buvo areštuotas kaip lenkų nacionalistas ir uždarytas į Lukiškių kalėjimą, kur laikytas du mėnesius. Po to be teismo išvežtas priverstiniams darbams lageriuose iš pradžių Saratove, paskui – Kutaisyje. Gyventi teko barakuose, sunkiai dirbti. Po devynių mėnesių paleistas.

Pasak Z. Renkauskienės, diedukų Korsakų šeimoje buvo kalbama lenkiškai, tačiau jos tėvelis Henrikas buvo tikras ukmergiškis, kalbėjo lietuviškai.

Detalių apie šią tėvo tremtį Zita nežino: „Kai augome, klausinėti ar kalbėtis tremties tema buvo tabu, kaip ir apie siuntinius iš JAV, o dabar nebėra ko paklausti.“

Apie šią ir dar vieną tremtį į Vokietiją liudija dokumentai. Vienas iš jų – 1995 m. H. Korsako prašymas dėl teisių atstatymo pažymėjimo, susijusio su tremtimi Rusijoje. Kitas dokumentas – 2003 m. gautas patvirtinimas, kad jam priklauso moralinė ir materialinė kompensacija už priverstinius darbus karo metais Vokietijos teritorijoje.

H.Korsakas iki pat garbingo amžiaus – 75-erių metų – dirbo mechaniku baldų fabrike.

„Smetoniniai“ prisiminimai

Z.Renkauskienė pasakojo, kad Korsakai pažinojo garsųjį Ukmergės kraštietį Kazimierą Deveikį. Labiausiai jis mieste žinomas kaip istorinio „meškų namo“ savininkas. Šis pastatas Vytauto g. 49 yra regioninės reikšmės architektūrinis, istorinis, memorialinis kultūros paveldo objektas, pastatytas 1912–1913 m. Tais metais, dar prie caro valdžios, pirmą kartą atgimstančios Lietuvos valstybės istorijoje pastato fasadas buvo papuoštas Vyčiu. Pastatas vadinamas „meškų namu“, nes jį puošia meškų skulptūros.

K.Deveikis pokariu turėjo elektrinę, kuri buvo įrengta netoli baldų fabriko. Iki šiol išlikę elektrinės vartai. Zitos diedukas Jonas joje dirbo elektriku. Jam teko dalyvauti visose Deveikio rengtose šventėse, kur, mokėdamas daug kalbų, vertėjaudavo.

Henrikas artimai draugavo su pusbroliu Robertu Godliausku – jau minėto „Auroros“ mašinisto sūnumi. Laisvalaikiu pusbroliai mėgdavo nueiti į kiną, vasarą – žvejoti Šventosios upėje, o žiemą – čiuožinėti. Nors Ukmergėje veikė čiuožykla, čiuožinėti eidavo ir ant upės. Pusbroliai kartu dirbo vandentiekyje. Abu buvo išvežti priverstiniams darbams Vokietijoje. Vėliau Robertas dirbo laikrodininku.

Dar vienas Henriko vaikystės ir jaunystės draugas – Marijonas Jakimavičius – ilgametis Ukmergės spaustuvės direktorius. Zitos tėvo pasakojimu, spaustuvės pastatas stovėjęs maždaug toje vietoje, kur dabar yra Ukmergės kultūros centras.

Smetonos laikais šokiai vykdavę ant piliakalnio. Henrikas šokti išmoko po nemalonaus įvykio – apmindžiojęs merginai kojas, po patirtos gėdos ėmė lankyti šokių pamokas. Nuo tada tapo šauniu šokėju.

Kitas prisiminimas kur kas liūdnesnis. Dabartiniame pilies parke, kurio teritorijoje buvo aikštė, Henrikui teko matyti suguldytus sušaudytus vyrus – partizanus.

Vėlyvos vedybos

Henrikas vedė Stasę Leigaitę iš Slabados kaimo. Stasės mama Eleonora buvo siuvėja, su vyru susipažino vaikščiodama po kaimus uždarbiauti. Leiga taip pat vaikščiojo po kaimus – statė namus. Nors nebaigė jokių mokslų, mokėjo skaityti brėžinius. Leigai susilaukė šešių vaikų: trijų sūnų ir trijų dukrų.

Zitos dieduko sesuo Leigaitė-Purlienė su vyru Balninkų miestelyje turėjo parduotuvę, o Marknonyse laikė dviejų galų namą, kuriame veikė pradinė mokykla. Pokariu, kai vyko rezistencinės kovos, abu juos rado nužudytus.

Su Stase Henrikas susipažino per jos brolį, Ukmergės seminarijoje besimokiusį mokytoju ir gyvenusį „ant buto“ pas Henriko giminaičius.

Kaip sako Zita, jos tėveliams jau buvo nemažai metų, tad buvo tiesiog supiršti. „Šliūbą“ ėmė 1948 m. Lyduokių bažnyčioje. Vestuvėse pamergės dėvėjo tautinius drabužius. Apie bažnytinę santuoką ir tautinius drabužius per vestuves šiandien liudija tik nuotraukos. Tėvai niekada nepasakojo apie savo vestuves.

Sukūrę šeimą, Henrikas ir Stasė susilaukė dviejų vaikų, tačiau užaugino tris – globojo Zitos pusseserę, be tėvų likusią antroje klasėje. Henrikas, priimdamas globoti giminaitę, pasielgė pagal savo tėvų pavyzdį, matytą vaikystėje.

Kaip prisimena Zita, tėvai sovietmečiu dalyvaudavę dainų šventėse, Pivonijos šile, kur buvo įrengta scena su laipteliais, vykdavo paradai.

Po namu – bunkeris

Henriko ir Stasės šeima įsigijo namus prie Šventosios upės, iškart prie tilto. Namą, Zitos žiniomis, statė žmogus, dirbęs vokiečiams vertėju, Pivonijos šile šaudant žydus. „Sovietmečiu jų turtas buvo nacionalizuotas. Kiek šeima jo turėjo, nežinia, tačiau savininko žmona sakydavo, kad, norint būti laimingu, geriau nebūti turtingu“, – pasakoja Zita. Atgavus nepriklausomybę, namo statytojo šeima kreipėsi dėl nuosavybės teisių atstatymo, tačiau namas nebuvo grąžintas dėl bendradarbiavimo su vokiečiais.

Pasak Zitos, sklandė gandai, kad po namu paslėpti turtai – iš žydų atimtos brangenybės. Jos tėvelis Henrikas ne sykį ieškojęs. Jų nerado, tačiau rado bunkerį.

Statant namą greičiausiai baimintasi, kad tiltas, kaip strateginis susisiekimo objektas, karo metu gali būti bombarduojamas, o šalia stovintys pastatai liktų sulyginti su žeme. Todėl po namu įrengta slėptuvė – maždaug 3x1,5 m ploto bunkeris. Jo sienos išbetonuotos, sutvirtintos geležiniais strypais, su dviem įėjimais. Laimei, Korsakų šeimai jo neprireikė.

Ukmergiškė pasakojo, kad gyvenimas prie upės turi savų ypatumų. Prisimena vieną didžiausių potvynių, kai baldus namuose teko kelti nuo grindų aukštyn. Zita dar ankstyvoje vaikystėje išmoko gerai plaukti. Jai ne syki teko gelbėti skęstančiuosius. Šiandien moteris gėlėmis papuošia prie tilto įrengtą poilsiavietę.

Išliko stilingas

Dukra pasakojo, kad jos tėvas H. Korsakas buvo tikras Smetonos laikų žmogus. Visuomet dėvėdavo skrybėlę, kostiumą, mėgo pasipuošti žiedu, o apykaklė, anot Zitos, turėdavo būti pastatyta.

Kalbant apie madą, vėl iškyla smetoniški prisiminimai. Deveikių dukra gyveno užsienyje. Kai ji grįžo aplankyti tėvų, jaunos moters apranga sukėlė daug sąmyšio. Ji dėvėjo kelnes. Tais laikais „meškų namo“ kiemas buvo aptvertas, o ukmergiškiai lipo ant tos tvoros pažiūrėti moters su kelnėmis – taip buvo neįprasta.

Zita prisimena, kad moterys iš tėvo giminės pusės rengdavosi kitaip nei iš mamos. Miestietės dėvėjo palaidines su trijų ketvirčių rankovėmis, puošdavosi sagėmis, vaikščiodavo vienplaukės. O iš kaimo kilusios mamos giminės moterys rengėsi kukliau, plaukus dengė skarelėmis.

Henrikas stilingas išliko iki pas-kutinių dienų, todėl dabartiniais laikais savo išvaizda dažnai atkreipdavo dėmesį. Mirė H. Korsakas 2003 m. Palaidotas gimtojoje Ukmergėje.

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)

Pridėti komentarą

ukzinios.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, nesusijusius su tema, įstatymus pažeidžiančius, reklaminius, skatinančius smurtą komentarus. Už komentarus atsako juos parašę skaitytojai. Kurstant smurtą, rasinę, tautinę, religinę bei kitokio pobūdžio neapykantą ar kitaip pažeidžiant LR įstatymus, galite sulaukti atitinkamų tarnybų dėmesio.


Draugai

Ukmerges kulturos puslapiai

gpm 2011 n 135

Lietuvos valstybe

ukvm

vilkmerge

UKC logo 115x63

Voruta

Tauragės laikraštis

Faberlic 2015

baidariu aukstaitija

Interneto dienraštis Bernardinai

Vilkmerge

lrytas

delfi

logo srtrf-300x170

Į viršų