Iš pir­mo žvilgs­nio pa­pras­tus, bet iš tik­rų­jų pa­si­žy­min­čius su­dė­tin­gu vei­ki­mo me­cha­niz­mu žais­lus nuo se­no mėgs­ta To­li­mų­jų Ry­tų tau­tos – ki­nai, ja­po­nai, ko­rė­jie­čiai. Ki­nai iš­ra­do ne tik po­pie­rių, pa­ra­ką bei kom­pa­są, bet ir ait­va­rą. Anot le­gen­dų, jis bu­vo ži­no­mas Ki­ni­jo­je net 3000 me­tų prieš Kris­tų. Vė­liau ait­va­rai pa­pli­to Ja­po­ni­jo­je bei tarp ki­tų ap­lin­ki­nių tau­tų. Ki­nų ait­va­ras daž­niau­siai tu­rė­da­vo spar­nuo­tos gy­va­tės – dra­ko­no, ku­ris šio­je ša­ly­je bu­vo val­džios ir ge­ro­vės sim­bo­lis, pa­vi­da­lą. Ki­nų ka­riai pa­nau­do­da­vo ait­va­rą prie­šams bau­gin­ti ir net žval­gy­bai – jų met­raš­čiuo­se mi­ni­mi di­džiu­liai ait­va­rai, ku­rie pa­kel­da­vo žmo­gų-žval­gą į ke­lias­de­šim­ties met­rų aukš­tį.

Dar To­li­mų­jų Ry­tų ša­ly­se bu­vo la­bai po­pu­lia­rūs su­ku­čiai ar­ba va­di­na­mie­ji vil­ke­liai. O kas iš­ra­do links­mą­jį „Yo-yo“, sun­ku nu­sta­ty­ti, nes dar ge­ro­kai prieš Kris­tų šis žais­liu­kas bu­vo ži­no­mas tiek Ki­ni­jo­je ir In­di­jo­je, tiek se­no­vės Grai­ki­jo­je. Yra iš­li­ku­si V am­žiu­je prieš Kris­tų Grai­ki­jo­je pa­ga­min­ta va­za, ant ku­rios pa­vaiz­duo­tas ber­niu­kas, žai­džian­tis su „Yo-yo“.

Vie­nas pir­mų­jų grai­kų fi­lo­so­fų Ta­lis (VI a. pr. Kr.), ke­liau­da­mas kaip pir­klys po įvai­rias ša­lis, do­mė­jo­si ne­įpras­tais gam­tos reiš­ki­niais. Sa­vo gim­to­jo mies­to Mi­le­to gy­ven­to­jams jis de­monst­ra­vo keis­tą mi­ne­ra­lą mag­ne­ti­tą, trau­kian­tį ge­le­žį, ir jū­ros ak­me­nį gin­ta­rą, ku­ris pa­trin­tas trau­kia plunks­ne­les bei pū­ke­lius. Ki­tas fi­lo­so­fas Ar­chi­tas ban­dė iš me­džio ga­min­ti dirb­ti­nius ba­lan­džius. Tie­sa, už to­kius „ne­rim­tus“ už­si­ė­mi­mus su­si­lau­kė žy­mio­jo mąs­ty­to­jo, fi­lo­so­fo Pla­to­no prie­kaiš­tų, nes tuo me­tu bu­vo ma­no­ma, kad fi­lo­so­fas tu­ri at­si­dė­ti ap­mąs­ty­mams apie gy­ve­ni­mo ir pa­sau­lio pri­gim­tį, o ban­dy­mus at­li­ki­nė­ti de­ra ne­bent ama­ti­nin­kui.

III am­žiu­je prieš Kris­tų Alek­san­dri­jo­je, mies­te, ku­rį Alek­san­dras Ma­ke­do­nie­tis įkū­rė kaip pa­sau­lio sos­ti­nę, at­si­ra­do uni­ka­lus moks­lo cen­tras. Ja­me bū­rė­si žy­miau­si įvai­rių ša­lių moks­li­nin­kai, ku­rie spe­cia­liai jiems pa­sta­ty­to­je bib­lio­te­ko­je at­li­ki­nė­jo vi­so­kius ty­ri­mus. Gre­ta ast­ro­no­mų, ma­te­ma­ti­kų ir me­di­kų Alek­san­dri­jo­je taip pat dir­bo ir gar­sūs me­cha­ni­kai Kte­si­bi­jus, Fi­lo­nas ir He­ro­nas, ku­rie, anot iš­li­ku­sių šal­ti­nių, sa­vo ir dva­riš­kių ma­lo­nu­mui kū­rė įvai­rius žais­lus.

Kte­si­bi­jus bu­vo pa­pras­to kir­pė­jo sū­nus, bet, gam­tos ap­do­va­no­tas ne­pa­pras­tais ga­bu­mais, ta­po ka­ra­liaus iš­lai­ko­mu moks­li­nin­ku. Jis ty­ri­nė­jo su­slėg­to oro, ga­rų ir skys­čių sa­vy­bes ir jas pri­tai­kė kur­da­mas žais­lus, ku­rių vei­ki­mo me­cha­niz­mai bu­vo su­dė­tin­gi. De­ja, jo vei­ka­lai ne­iš­li­ko, ta­čiau ki­ti to me­to au­to­riai mi­ni Kte­si­bi­jaus pa­ga­min­tus gie­dan­čius paukš­čius, ju­dan­čias ir dai­nuo­jan­čias fi­gū­rė­les, ak­ro­ba­tus.

Už­tat ki­to me­cha­ni­ko, gal­būt – Kte­si­bi­jaus mo­ki­nio, Fi­lo­no iš­li­ko da­lis di­de­lės en­cik­lo­pe­di­jos „Me­cha­ni­ka“. Jo­je gre­ta te­at­ro ir ka­ro ma­ši­nų ap­ra­šo­mi fon­ta­nai su ge­rian­čiais ir ju­dan­čiais paukš­čiais, si­fo­nai, krei­vi veid­ro­džiai, in­das su ke­tu­riais skir­tin­gais skys­čiais, ku­riuos ga­li­ma iš­pil­ti at­ski­rai po vie­ną. Ir vi­si to­kie daik­tai tuo­met bu­vo va­di­na­mi žais­lais!!! Tie­sa, vė­liau vis­kas iš­si­ru­tu­lio­jo į su­dė­tin­gus bui­ty­je ar pra­mo­nė­je šian­dien nau­do­ja­mus įren­gi­nius.

Ka­rai ir gais­rai su­nai­ki­no gar­si­ą­ją Alek­san­dri­jos bib­lio­te­ką, nau­ji val­do­vai ne­be­rė­mė moks­li­nin­kų, o krikš­čio­nys ėmė per­se­kio­ti juos kaip pa­go­niš­kos kul­tū­ros sklei­dė­jus. Vė­liau vi­du­ram­žių Eu­ro­po­je bu­vo ri­zi­kin­ga de­monst­ruo­ti keis­tus ban­dy­mus ar žais­lus – baž­ny­čios va­do­vai ga­lė­jo įtar­ti ben­drau­jant su vel­niu.

Kiek vė­liau Ita­li­jo­je bei ki­to­se ša­ly­se pra­si­dė­jo me­no ir moks­lo at­gi­mi­mas. Vie­nas iš jo pra­di­nin­kų bu­vo Le­o­nar­das da Vin­čis, ku­rį ty­ri­nė­to­jai api­bū­di­na taip pat kaip vie­ną iš ban­dy­to­jų su­kur­ti žais­lais va­di­na­mus ga­mi­nius. Da Vin­čis at­kak­liai, bet ne­sėk­min­gai ga­mi­no­si dirb­ti­nius spar­nus, ku­rie žmo­gų pa­kel­tų į orą. Jis sten­gė­si įmin­ti be­si­su­kan­čio vil­ke­lio mįs­lę ir, kaip spė­ja­ma, ste­bė­da­mas šį žais­lą su­ma­nė sraig­tas­par­nio idė­ją.