Uk­mer­gė – ne vie­nin­te­lė sa­vi­val­dy­bė, puo­lu­si keis­ti ku­ro rū­šį ir sta­ty­tis bio­ka­ti­li­nes. Bet kur ga­ran­ti­jos, kad pa­di­dė­ju­si bio­ku­ro pa­klau­sa ne­pa­bran­gins jo? Kad ne­ke­liaus mū­sų „de­gan­tis auk­sas“ į Len­ki­ją, ki­tas ša­lis. Kad ei­li­nį kar­tą ne­su­veiks kiau­lys­tės dės­nis ir ne­lik­si­me prie su­ski­lu­sios gel­dos.

Vai­sių jau at­ne­šė po Sei­mo rin­ki­mų po­li­ti­ko­je įsi­su­ku­sių per­mai­nų vė­jai. Grei­tai pa­ju­si­me ir jų sko­nį. Ne­se­niai su­for­muo­ta Vy­riau­sy­bė vals­ty­bės vai­rą grie­bė lyg jau­tį už ra­gų ir me­tus pra­dė­jo ža­bo­da­ma jį nau­jais įsta­ty­mais.

Kai ku­rie po­li­to­lo­gai mi­ni­ma­lios al­gos pa­kė­li­mą ver­ti­na kaip ne­sa­va­lai­kį. Ne tik kaip uto­pi­nį, bet net­gi de­struk­ci­nį. Prog­no­zės, kas lau­kia smul­kių­jų įmo­nių dir­ban­čių­jų, nė­ra op­ti­mis­ti­nės. Pa­kel­ti al­gas, iš­lie­kant tam pa­čiam ga­my­bos ly­giui, – ne­men­kas iš­šū­kis. Ne pa­slap­tis, kad smul­kie­ji pre­ky­bi­nin­kai svars­to apie par­duo­tu­vių dar­bo lai­ko trum­pi­ni­mą ar net už­da­ry­mą. Pa­na­šius gal­vo­sū­kius spren­džia ir ne­di­de­lės įmo­nės. Be­lie­ka lauk­ti be­dar­bių ar­mi­jos pa­pil­dy­mo.

Me­di­ci­nos, švie­ti­mo, kul­tū­ros bei ki­to­se įstai­go­se, įmo­nė­se bręs­ta vi­di­nis kon­flik­tas. Ma­te­ria­liai lyg ir ne­nu­ken­tė­ju­sios vi­du­ri­nio­sios gran­dies at­sto­vai ne­sle­pia ap­mau­do. „Ar mū­sų ži­nios ir pa­tir­tis nie­ko ne­be­reiš­kia, kad ne­kva­li­fi­kuo­tų dar­buo­to­jų at­ly­gi­ni­mai nebe­si­ski­ria nuo mū­sų?“ – svars­to li­go­ni­nė­je dir­ban­ti me­di­ci­nos slau­gy­to­ja.

Vi­lio­ti­nius uk­mer­giš­kiams jau pra­dė­jo suok­ti Sei­man tai­kan­tys pre­ten­den­tai į kan­di­da­tus. Ypač su­kru­to tie, ku­rių lau­kia už­duo­tis su­rink­ti po tūks­tan­tį pa­ra­šų. Kai ku­rie pa­si­mik­li­nę pa­dus pa­tys ke­liau­ja per uk­mer­giš­kių būs­tus. To­kiu at­ve­ju vi­suo­me­nei pa­žįs­ta­mas pre­ten­den­to vei­das – ne­men­kas pri­va­lu­mas: ne­be­rei­kia aiš­kin­ti, kas tu toks, ko at­ėjai. Ki­ti ren­ka­si leng­ves­nį ke­lią – or­ga­ni­zuo­da­mi ren­gi­nius po­ten­cia­liems rin­kė­jams, ap­dai­riai pri­du­ria: „Su sa­vi­mi tu­rė­ki­te pa­są“.