Jei­gu tik ne pie­nių pū­kai...

Ma­žas jis bu­vo kaip ir dau­gu­ma vai­kų: šė­lio­jo su drau­gais, žai­dė krep­ši­nį, fut­bo­lą. Pa­čio­mis sma­giau­sio­mis ir nu­trūk­tgal­viš­kiau­sio­mis va­di­na Baž­ny­čios gat­vė­je prie upe­lio pra­bė­gu­sias die­nas – vė­liau, kai iš­si­kė­lė iš ten esan­čio na­mo, daž­nai su­grįž­da­vo pa­si­bū­ti pas my­li­mą mo­čiu­tę Emi­li­ją.

Šia­me gra­žia­me gam­tos kam­pe­ly­je ber­niūkš­čiai, pri­si­žiū­rė­ję fil­mų apie Ro­bi­ną Hu­dą ir ki­tus did­vy­rius, žais­da­vo ka­riū­nų žai­di­mus, gau­dy­da­vo vie­ni ki­tus va­ži­nė­da­mie­si dvi­ra­čiais. Tų žai­di­mų me­tu gal­ve­lė­se ir ne itin „ro­bin­hu­diš­kų“ min­čių kil­da­vo...

Vie­ną šil­tą gra­žią die­ną, skrai­dant pie­nių pū­kams, ėmė ir pri­si­žai­dė. Be­je, tie pū­kai ir kal­ti dėl vis­ko – ap­su­ko vai­kiams gal­vas.

Pa­sa­ko­ja, jog mo­čiu­tės kai­my­nys­tė­je gy­ve­nęs die­du­kas, ku­ris au­gi­no triu­šius. Tu­rė­jo jis ža­lią pie­ve­lę – kad au­gin­ti­niams švie­žios žo­ly­tės bū­tų. O to­je pie­vo­je taip gra­žiai bal­ta­vo di­džiu­liai bur­bu­lai... „Už­si­ma­nėm, kad tie pū­kai skrai­dy­tų. La­bai no­rė­jom pa­žiū­rė­ti, kaip at­ro­dys. Pri­si­ne­šėm pa­ga­lių ir ėmėm dau­žy­ti per tuos pū­kus...“ – ro­man­tiš­kai pra­si­dė­jęs pa­sa­ko­ji­mas kiek pa­kin­ta.

Pū­kai iš tie­sų skrai­dė, bet už­tat ža­lio­jo plo­to šei­mi­nin­kui daug svar­biau už juos bu­vo pa­ga­liais iš­dau­žy­ta pie­ve­lė. Šian­dien per pie­nes už­si­dirb­tos baus­mės pa­šne­ko­vas net ne­no­rįs pri­si­min­ti. Tik vi­sai rim­tai pri­si­pa­žįs­ta, kad tą­syk „var­pant“ žo­lę jam ir drau­gams be­ne koks „dur­nu­mas“ bus už­ėjęs... O mes ir sa­kėm – dėl vis­ko kal­ti svai­gie­ji pū­kai...

Ak­me­nu­kus „pa­lai­kė“ va­ba­liu­kais

Čia bent jau triu­šiai ne­nu­ken­tė­jo. Nes ki­tu Ne­ri­jaus „tai­ki­niu“ ta­po gy­vas su­tvė­ri­mas, dar tiks­liau – dar­žą ra­vė­ju­si mo­te­riš­kė.

Mo­čiu­tė jį kar­tais nu­si­ves­da­vo pa­dė­ti prie že­me­lės pa­dir­bė­ti. Anū­kas ir pa­ra­vė­da­vo, ir šiaip dvie­se links­miau. Sy­kį rei­kė­jo „ko­lo­ra­du­kus“ nuo bul­vių nu­rink­ti. Ber­niu­kas kruopš­čiai dar­ba­vo­si, tik kaž­ko­dėl kar­tu su va­ba­lais pri­si­rin­ko ir ak­me­nu­kų. Mo­čiu­tei pa­ė­jė­jus į ša­lį, ėmė svai­dy­ti juos į ne­to­lie­se dar­žą ra­vė­ju­sią bo­bu­ly­tę!!! Ky­la klau­si­mas, kaip šian­dien pats nu­baus­tų iš­dy­kė­lį, be­si­mė­tan­tį ak­me­ni­mis...

Iš ran­kų ne­pa­leis­da­vo gi­ta­ros

Na, kad mū­sų vei­kė­jas, kai bu­vo ma­žas, kar­tais elg­da­vo­si lyg ne­klau­ža­da, įsi­ti­ki­nom. O kaip ten su tais moks­lais?

Kal­bai pa­si­su­kus apie juos, ima aiš­kė­ti, kad šian­dien Ne­ri­jus Bu­tė­nas ga­lė­jo ir ne­bū­ti po­li­ci­nin­ku, o mu­zi­kuo­ti ko­kia­me nors ži­no­ma­me an­sam­bly­je. 1-ojo­je vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je be­si­mo­kiu­sio uk­mer­giš­kio bū­ta ga­baus mu­zi­kai. Ak­ty­viai mu­zi­kuo­ti sa­ko pra­dė­jęs ko­kio­je sep­tin­to­je kla­sė­je. Su ke­le­tu vai­ki­nų ir an­sam­bliu­ką su­bū­rė: gro­jo, pa­tys dai­na­vo, iš­li­ku­si net­gi ka­se­tė su įra­šy­to­mis dai­no­mis. Ne­ri­jui an­sam­bly­je te­ko gi­ta­ris­to vaid­muo. Dar jis kū­rė dai­nų žo­džius. Kū­ry­bin­gas gro­jan­tis pa­rei­gū­nas... Gi tik­rai vi­sai nie­ko!

Su gi­ta­ra jau­nuo­lis ne­si­skir­da­vo nė mi­nu­tei. Tu­rė­jo įsi­gi­jęs ir sa­viš­kę, gro­da­vo lais­va­lai­kiu, neš­da­vo­si pas mo­čiu­tę, kur nie­kie­no ne­truk­do­mas ga­lė­jo mu­zi­kuo­ti li­gi va­lios.

Tai­gi, per tą gi­ta­rą bei mei­lę mu­zi­kai pa­mo­kos ir nu­ken­tė­da­vu­sios. „Mu­zi­ka man bu­vo nu­me­ris vie­nas, o pa­mo­kos – ant­roj vie­toj“, – at­vi­rau­ja pa­šne­ko­vas. Be­je, jis bu­vo tik­ras ro­ke­ris: aus­ka­rą au­sy­je tu­rė­jo, su an­sam­blio na­riais nuo­lat sa­vo „sa­ly­tė­je“, iš ku­rios sklis­da­vo ro­ko mu­zi­ka, mo­kyk­lo­je re­pe­tuo­da­vo.

Kur pa­si­slėp­ti nuo pa­mo­kų?

Ne­pa­neig­si: re­pe­ti­ci­jos – rim­tas da­ly­kas. Tad Ne­ri­jus dėl jų ar­ba są­mo­nin­gai „pa­mirš­da­vo“ nu­ei­ti į pa­mo­kas, ar­ba dėl lai­ko sto­kos (kal­ta, ži­no­ma, mu­zi­ka) ne­pa­ruoš­da­vo na­mų dar­bų, tai­gi no­ri ne­no­ri kai ku­riuos ka­bi­ne­tus nu­ai­dė­jus skam­bu­čiui tek­da­vo ap­lenk­ti. Ne­keis­ta, jog pa­čiais ge­riau­siais ba­lais mo­ky­to­jai ne­si­švais­tė. Štai ko­dėl sū­nų baus­da­vo ir tė­vai.

„Vė­liau mo­ky­to­jai ma­ne per­pra­to... Nebe­si­ste­bė­jo, kad esu at­si­da­vęs mu­zi­kai ir nuo pa­mo­kų „slėp­da­vau­si“ ten, kur gro­da­vom. Sa­ky­da­vo – ne­be­pa­si­tai­sy­si tu, bet gal nors link mu­zi­kos pa­suk­si“, – šyp­so­si.

Ta­čiau, nors ir šian­dien la­bai mėgs­ta mu­zi­ką, mu­zi­kan­to ke­liu taip ir ne­pa­su­ko. 1994-ai­siais įsto­jęs į Lie­tu­vos po­li­ci­jos aka­de­mi­ją dar ku­rį lai­ką gro­jo gi­ta­ra. Bet grei­tai, kaip pats sa­ko, „pa­si­ne­šė į po­li­ci­nin­ko dar­bą“. Gi­ta­rą par­da­vė, o aus­ka­rą te­ko iš­si­ver­ti – pa­puo­ša­lai po­li­ci­jos ir ki­tiems pa­rei­gū­nams yra ne­leis­ti­ni. Ma­no, kad šian­dien gi­ta­ros sty­gos jo pirš­tų jau ne­be­klau­sy­tų.

Oi, tie vy­res­nie­ji bro­liai...

Šian­dien Uk­mer­gės po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­te dir­ba ir Ne­ri­jaus de­vy­neriais me­tais jau­nes­nis bro­lis Jus­ti­nas. Ar Ne­ri­jus griež­tas bro­liui dar­be? „Mėgs­ta, mėgs­ta pa­va­do­vau­ti“, – juo­kau­ja Jus­ti­nas. Tuo tar­pu vy­res­nė­lis tei­gia: „Mes – kaip ar­ti­miau­si drau­gai.“

Ir kaip ga­li bū­ti ki­taip – te­gu at­pir­ki­nė­ja sa­vo nuo­dė­mes. Da­bar vi­si su­ži­nos, kaip Ne­ri­jus vai­kys­tė­je, kai tė­vai ne­ma­ty­da­vo, elg­da­vo­si su varg­šu ma­žė­liu. „Oi, vi­saip aš jį skriaus­da­vau... – ne­ra­gi­na­mas pri­si­pa­žįs­ta. – Er­zin­da­vau, kad ko nors ne­duo­siu, ap­gau­di­nė­da­vau, kad ko­kį ska­nės­tą iš­vi­lio­čiau...“

Ma­ža to, ant Jus­ti­no pa­dau­ža iš­ban­dė tech­no­lo­gi­nes nau­jo­ves. Pa­sa­ko­ja no­rė­jęs su­ži­no­ti, kaip dir­ba tė­vų įsi­gy­tas tuo­met nau­jas, to­dėl la­bai įdo­mus apa­ra­tas – elek­tri­nė tar­ka­vi­mo ma­ši­na. Įjun­gė ir – ne­su­pra­si, ty­čia ar ne, – pa­li­ko vei­kian­čią. O ma­ža­sis smal­suo­lis įki­šo į ją pirš­tu­kus...

Var­ge, ši­taip nu­ken­tė­ti... Ačiū Die­vui, trau­mų ne­bu­vo. „Jis tai ne­la­bai nu­ken­tė­jo, bet va aš kaip ta­da nu­ken­tė­jau...“ – šyp­so­si Ne­ri­jus, pri­si­mi­nęs gau­tą py­lą. Ir dar pri­du­ria, kad kiek be­skriaus­da­vo sa­vo bro­lį, šis jo tė­vams nie­kad ne­skųs­da­vo. Štai kur tik­ra bro­lys­tė!