Tė­ve­liai ba­ra vai­kus, kai šie ką pri­da­ro ar­ba ko nors ne­pa­da­ro ge­rai. Gąs­di­na dir­žais, žir­niais kam­pe, pik­tais dė­dė­mis, ku­rie ga­li iš­si­neš­ti ne­klau­ža­das, ar die­va­go­ja­si dau­giau nie­ka­da ne­pirk­sią sal­dai­nių ar­ba le­dų. Ar vi­so to iš­mo­ko iš sa­vo pa­čių tė­vų? Tuo­met vis­kas aiš­ku. Vai­kys­tė­je pa­tys gau­da­vo py­los, va­di­na­si, ap­si­ei­ti be iš­dai­gų ne­su­ge­bė­da­vo. O sa­vo kai­liu pa­tir­tus auk­lė­ji­mo me­to­dus da­bar sėk­min­gai pri­tai­ko mo­ky­da­mi at­ža­las, kas ga­li­ma, kas drau­džia­ma...

Ma­mos ir tė­čiai per vie­ną die­ną ne­už­au­go. Jie ir­gi bu­vo vai­kai, ir jei tik pri­si­min­tų prie­žas­tis, dėl ku­rių jiems bu­vo su­ka­mos au­sys ar ra­gau­da­vo ber­ži­nės ko­šės, vi­sų smul­kme­nų tur­būt ne­iš­duo­tų. Tad im­kim ir pri­čiup­kim tuos mū­sų su­au­gu­siuo­sius! Te­gul iš­klo­ja, ko pri­si­gal­vo­da­vo vai­kys­tė­je.

Kam tos kup­ri­nės, jei yra ki­bi­rų!!!

Fi­zi­kos pa­mo­kas pas ke­lio­se mies­to mo­kyk­lo­se dir­ban­tį pe­da­go­gą Gied­rių Vi­džiū­ną lan­kan­tys moks­lei­viai ne­tu­ri ka­da nuo­bo­džiau­ti. Jei ir įgrįs­ta ko­kie dės­niai ar for­mu­lės, šmaikš­tūs mo­ky­to­jo ko­men­ta­rai nu­si­šyp­so­ti pri­vers net ir di­džiau­sią su­si­rau­kė­lį.

 

 

„Ši­lo“ vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je šiuo me­tu vyks­ta di­de­li re­mon­tai, tad fi­zi­kos mo­ky­to­jas Gied­rius Vi­džiū­nas šmaikš­tau­ja iš­mo­kęs dirb­ti vi­so­kio­mis są­ly­go­mis – net ir ap­ver­tus kė­des.
Vai­do­tės Griš­ke­vi­čiū­tės nuotr.

 
Su mer­gai­tė­mis ga­min­da­vo pa­slap­tis

O ar kas ga­lė­tų įsi­vaiz­duo­ti, kad vai­kys­tė­je bū­si­ma­sis fi­zi­kas mė­go vi­sai ne grei­čio ar pu­siau­svy­ros re­bu­sus spręs­ti, bet ga­min­ti pa­slap­tis? Ne­si­trin­ki­te akių – jūs vis­ką per­skai­tėt tei­sin­gai. Tur­būt ir pa­tys esa­te tai da­rę: že­mė­je iš­ka­sę duo­bu­tę, įdė­ję į ją ko­kį daik­tą, už­den­gę stik­liu­ku ir vis­ką vėl už­bė­rę že­mė­mis. „Sek­re­tais“ to­kias „kom­po­zi­ci­jas“ va­din­da­vo ar­ba, iš­ver­tus iš an­glų kal­bos žo­džio „sec­ret“, – „pa­slap­ti­mis“. Tai tar­si slap­ta ži­nu­tė, skir­ta kaž­kam, kas ją at­ras...

Ko tik anks­čiau ne­pa­lik­da­vo vai­kai po tais stik­liu­kais: sal­dai­nių po­pie­rė­lių, bu­te­lių kamš­te­lių, vi­so­kiau­sių plast­ma­siu­kų ar net paukš­čių plunks­nų... O mo­ky­to­jas Gied­rius, pa­si­ro­do, bu­vo la­bai jau ro­man­tiš­kas. „Mes dė­da­vom gė­ly­tes, ak­me­nė­lius...“ – var­di­ja rim­tu vei­du. Ir tuo­jau pa­aiš­kė­ja, ko­dėl kie­mo ber­niu­kai ši­taip do­mė­da­vo­si tą­ja ro­man­ti­ka: „Mes su mer­gai­tėm vis­ką kur­da­vom – tai bu­vo mū­sų anks­ty­vo­ji jau­nys­tė.“

Kai­my­nus mo­kė­jo ap­kvai­lin­ti

Su­pran­ta­ma – dėl tų mer­gai­čių ir iš­dai­gas ga­li­ma pa­mirš­ti. Bet kas da­bar pa­ti­kės, kad jų vi­sai ne­bu­vo? Mo­ky­to­jas dar pa­pa­sa­ko­ja apie „Ki­bal­džiu­ku“ va­din­tą žai­di­mą su pa­ga­liu­kais ir tai, kaip žai­dė­jai slaps­ty­da­vo­si dau­gia­bu­čių na­mų rū­siuo­se, ku­rie anuo­met ne­bu­vo ra­ki­na­mi. „Pa­gau­tų – bū­tu­me bar­ti ga­vę, bet kad nie­kas ne­su­sek­da­vo“, – šyp­so­si pri­si­mi­nęs. Ir rū­sių šei­mi­nin­kai ne­su­sek­da­vo, ir žai­dė­jų ieš­ko­to­jas jo, tū­nan­čio slėp­tu­vė­je, ne­su­ras­da­vo, mat sa­ko mo­kė­jęs ge­rai pa­si­slėp­ti. O ka­dan­gi nuo ma­žu­mės mė­go spor­tą ir žai­dė fut­bo­lą, pa­bėg­ti ir pa­si­slėp­ti su­ge­bė­da­vo grei­čiau už vi­sus ki­tus.

Be sve­ti­mų rū­sių ber­niūkš­čius trauk­da­vo ir sve­ti­mos du­rys. „Vie­no­je Anykš­čių gat­vės, ku­rio­je gy­ve­nau, laip­ti­nė­je bu­tų lau­ko du­rys bu­vo įsta­ty­tos taip, kad at­si­da­ry­da­vo ne į laip­ti­nę, bet į bu­to vi­dų. To­dėl mes ta pa­čia vir­ve ap­riš­da­vom prie­šais esan­čių du­rų ran­ke­nas ir pa­spau­dę abie­jų kai­my­nų du­rų skam­bu­čius pa­bėg­da­vom...“ – la­bai iš­sa­miai pa­aiš­ki­na mo­ky­to­jas. Ne­be­rei­kia ir jo­kių ko­men­ta­rų. Bet ir sek­da­vo­si gi tiems pa­dau­žoms – vir­vės trau­ky­to­jais pa­vers­ti gy­ven­to­jai jų nė­kart ne­su­čiu­po!

Ėmė ir iš­si­da­vė...

Už­tat dėl vie­nos „nu­praus­tos“ kai­my­nės prieš ma­mą te­ko rau­do­nuo­ti. Pra­mo­ga ta­da jau­ni­mė­liui bu­vo mė­ty­ti pro bal­ko­ną van­dens pri­pil­tas ce­lo­fa­ni­nes pirš­ti­nes (šių die­nų vai­kams, ko ge­ro, sun­ku įsi­vaiz­duo­ti, kad ce­lo­fa­ni­niai mai­še­liai tuo­met bu­vę de­fi­ci­tas...). Tai štai – į sve­čius at­ėjo bi­čiu­lis Egi­di­jus, ir ber­niu­kai su­mąs­tė, kad me­tas to­kiai pirš­ti­nei iš­lėk­ti į orą iš penk­to­jo aukš­to. Ir iš­lė­kė. Pra­ėjo ke­lios se­kun­dės. Gied­rius sau ty­liai tu­pė­jo bal­ko­ne, o bi­čiu­lis nu­spren­dė kyš­te­lė­ti gal­vą ir pa­si­žiū­rė­ti, kas vyks­ta apa­čio­je. „O ten – kai­my­nė... – apie „nu­ken­tė­ju­sią“ mo­te­riš­kę pa­sa­ko­ja pa­šne­ko­vas. – Ji, aiš­ku, pa­gal­vo­jo, kad bal­ko­ne bu­vo ma­no gal­va. Tai va­ka­re at­ėjo į na­mus ap­skųs­ti...“

Dėl ko su­pyk­dė auk­lė­to­ją?

Penk­to­je vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je be­si­mo­kiu­sio uk­mer­giš­kio el­ge­siu, kaip aiš­kė­ja, skųs­da­vo­si ir jo mo­ky­to­jai. Ir net­gi ta­da, kai jau bu­vo ne­be vai­kas, o mo­kė­si ko­kio­je 10 kla­sė­je... „Šla­pių­jų“ pirš­ti­nių, ži­no­ma, tuo­met jau ne­be­mė­tė. Už­tat vi­siems kla­sės drau­gams vai­ki­nams pa­ki­šo min­tį at­ei­ti į mo­kyk­lą ne su kup­ri­nė­mis, bet... ki­bi­rais.

Kaip ta­rė, taip ir pa­da­rė. Ki­tą ry­tą Gied­riaus kla­sės jau­nuo­liai at­kul­nia­vo į moks­lo šven­to­vę ne­ši­ni ki­bi­rais, ku­riuo­se – va­do­vė­liai, ra­šy­mo prie­mo­nės ir ki­ti bū­ti­ni moks­lei­vio reik­me­nys. „Bu­vom su­si­ta­rę: pa­kvies­ti prie len­tos ir ei­da­mi at­sa­ki­nė­ti bū­ti­nai už­kliu­dy­sim ki­bi­rą, kad bil­dė­tų“, – juo­kia­si fi­zi­kas. Ir bil­dė­jo, o kla­sės mer­gai­tės ne­ga­lė­jo su­val­dy­ti kri­ze­ni­mo. Be­lie­ka tik įsi­vaiz­duo­ti, ko­kios „rim­tos“ tą die­ną bu­vo pa­mo­kos... „Auk­lė­to­ja po to die­na die­non tė­vams skam­bin­da­vo“, – ne­la­bai sma­giai at­si­rū­gu­sią links­mą idė­ją ir net kal­bas apie iš­me­ti­mą iš mo­kyk­los pri­si­me­na pa­šne­ko­vas.

Di­rek­to­riui aiš­ki­no­si dėl... ūsų

Mo­ky­to­jus dar ner­vin­da­vo jo ir ki­tų moks­lei­vių... ūsai. „Ta­da gi pri­va­lė­da­vom uni­for­mas dė­vė­ti ir tvar­kin­gai at­ro­dy­ti – ne­ap­žė­lę, – šyp­so­si pe­da­go­gas. – Lie­pė nu­si­skus­ti, o mums, de­šim­to­kams, ūsai – tai­gi įvy­kis, kaip čia mes, to­kie vy­rai, da­bar ūsus pra­ra­sim...“ Pa­aug­lių pa­si­di­džia­vi­mas li­ko ne­pa­lies­tas, už­tat Gied­riaus ma­mai dėl to rei­kė­jo mo­kyk­los di­rek­to­riui aiš­kin­tis.

Kas sle­pia­si po laik­raš­čiu

Links­min­da­vęs ben­drak­la­sius ir dėl to kar­tais su­pyk­dy­da­vęs mo­ky­to­jus, šian­dien fi­zi­kas pokš­tais pa­gar­sė­jęs ir tarp da­bar­ti­nių sa­vo moks­lei­vių. Štai „Ši­lo“ vi­du­ri­nę mo­kyk­lą prieš ku­rį lai­ką bai­gu­sie­ji li­gi šiol pri­si­me­na vie­na iš įstai­gos le­gen­dų ta­pu­sį įvy­kį apie sky­les laik­raš­ty­je. O bu­vo taip: vie­nai kla­sei te­ko pa­ro­dy­ti sa­vo ži­nias raš­tu at­sa­ki­nė­jant į klau­si­mus. Da­vęs už­duo­tį, mo­ky­to­jas iš­si­trau­kė laik­raš­tį ir įsi­kniau­bė į jį. Ka­dan­gi ne­si­ma­tė mo­ky­to­jo vei­do, ap­suk­res­nie­ji ga­lė­jo ne­sun­kiai pa­si­nau­do­ti tu­ri­mais už­ra­šais. Tik stai­ga kaž­kas pa­ste­bė­jo, kad per laik­raš­ty­je iš­kirp­tas sky­les kla­sę bud­riai se­ka dvi akys...

Be­je, ar daug nu­si­ra­ši­nė­jan­čių moks­lei­vių pri­čium­pa? „Ži­nau la­bai ge­rą prie­mo­nę: kai kla­sė ką nors ra­šo, te­rei­kia gar­siai su­rik­ti: „Tai tu baig­si nu­si­ra­ši­nėt ar ne?“ Va tuo­met iš el­ge­sio vis­kas ma­to­si – tie, ku­rie su­trin­ka, ir iš­si­duo­da“, – šyp­so­si mo­ky­to­jas.

 

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)

Pridėti komentarą

ukzinios.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, nesusijusius su tema, įstatymus pažeidžiančius, reklaminius, skatinančius smurtą komentarus. Už komentarus atsako juos parašę skaitytojai. Kurstant smurtą, rasinę, tautinę, religinę bei kitokio pobūdžio neapykantą ar kitaip pažeidžiant LR įstatymus, galite sulaukti atitinkamų tarnybų dėmesio.


Draugai

Ukmerges kulturos puslapiai

gpm 2011 n 135

Lietuvos valstybe

ukvm

vilkmerge

UKC logo 115x63

Voruta

Tauragės laikraštis

Faberlic 2015

baidariu aukstaitija

Interneto dienraštis Bernardinai

Vilkmerge

lrytas

delfi

logo srtrf-300x170

Į viršų