Zita BATAITIENĖ

Sužaliavo, suvešėjo žolynai, salotinės klevų peteliškės, rausvi obelų žiedlapiai ėmė byrėti po kojomis. Svaiginantis alyvų kvapas neša mus per žemę, skambančią nuo gegutės kukavimo. Tačiau paskutinis pavasario mėnuo šykščiai atseikėja saulės šilumos visiems jos pasiilgusiems.

Tik vieną kartą metuose daugelis šalies muziejų atveria duris ir naktį. Ši tradicija atėjo iš Europos. Jau dešimtmetį prie šios akcijos prisijungia ir Lietuvos muziejininkai. Pirmadienį paminėta tarptautinė Muziejų diena. Muziejų naktys jau švietė visoje Lietuvoje, tačiau Ukmergėje ši naktis nukeliama į penktadienį. Vakarop bus organizuojama ekskursija į senąjį gaisrinės bokštą, bus vaikščiojama po vakarėjantį Ukmergės senamiestį.

Vaidotė ŠANTARIENĖ

Paaiškėjo, kuriems jauniems Lietuvos vyrams galbūt teks matuotis kario uniformą: pavardės, tarp kurių – ir moterų, jau paskelbtos. Pirmadienį šaukimo į nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą komisija atrinko 36 825 asmenis, kuriems bus išsiųsti nurodymai dėl devynių mėnesių tarnybos. Prievolininkų sąrašai sudaryti naudojant kompiuterinę programą ir remiantis ankstesnių šaukimų patirtim.

Vil­ma NEMUNAITIENĖ

Kny­gos – min­ties lai­vai, plau­kio­jan­tys lai­ko ban­go­mis ir rū­pes­tin­gai ga­be­nan­tys sa­vo bran­gų kro­vi­nį iš kar­tos į kar­tą. Be­veik prieš 500 me­tų taip yra pa­sa­kęs an­glų po­li­ti­kas, fi­lo­so­fas ir eseis­tas Fran­sis Be­ko­nas.

Ge­gu­žės 7-ąją Lie­tu­vo­je mi­nint Spau­dos at­ga­vi­mo, kal­bos ir kny­gos die­ną ši fra­zė įgau­na ir kiek ki­to­kį at­spal­vį. Bran­giu min­čių kro­vi­niu mū­sų ša­lies is­to­ri­jo­je bu­vo ta­pęs ne tu­ri­nys, o pa­čios kny­gos.

Li­gi­ta JUODVALKIENĖ

Šios sa­vai­tės pra­džia pa­žė­rė ke­le­tą va­sa­riš­kų die­nų.

Juk lie­tu­viš­ka va­sa­ra nė­ra to­kia il­ga, kad ne­pra­džiu­gin­tų per 20 laips­nių per­ko­pęs ter­mo­met­ro stul­pe­lis. Ši­lu­mos „ne­at­lai­kę“ žy­dė­ti pa­si­ruo­šę au­ga­lai tie­siog spro­go. Ir ko­dėl vi­si kaip pa­mi­šę kal­ba tik apie žy­din­čias sa­ku­ras? Juk so­duo­se bal­tu­ma jau ap­si­py­lė kau­ka­zi­nės sly­vos, dau­gia­bu­čių kie­mai švy­ti gel­to­nom for­zi­ci­jų sau­lu­tėm. Žy­dė­ji­mą ir ža­lu­mą dar la­biau iš­ryš­ki­no nu­šniokš­tęs lie­tus.

Va­le­ri­ja KUZINA

Į ant­rą­ją pu­sę per­ko­pu­sio ba­lan­džio sa­vai­tę pra­de­da­me mi­nė­da­mi Tarp­tau­ti­nę ko­vos su triukš­mu die­ną. Šią die­ną žmo­nės ra­gi­na­mi kel­ti kuo ma­žiau triukš­mo ir gerb­ti ap­lin­ki­nių tei­sę į ty­lią ir svei­ka­tai sau­gią gy­ve­na­mą­ją ir dar­bo ap­lin­ką.

Apie triukš­mo ža­lą svei­ka­tai žmo­ni­ja su­pra­to jau gi­lio­je se­no­vė­je. An­ti­ki­nės Ro­mos gy­ven­to­jai skun­dė­si val­džiai, kad ši už­draus­tų anks­taus ry­to me­tu gin­ti į ga­nyk­las ož­kas ir gal­vi­jus cen­tri­nė­mis mies­to gat­vė­mis, nes jų blio­vi­mas ir me­ke­ni­mas la­bai trik­dė mies­te­lė­nų ra­mų mie­gą. Vi­du­ram­žiais įsta­ty­mų bu­vo ap­ri­bo­tas kal­vių dar­bas ir ve­ži­mų su ge­le­ži­niais rat­lan­kiais va­ži­nė­ji­mas mies­to vie­to­se tam tik­ru die­nos me­tu.

Vai­do­tė ŠANTARIENĖ

Pa­va­sa­rį pa­ta­ria­ma ypa­tin­gai rū­pin­tis svei­ka­ta. Po žie­mos iš­se­ku­sį or­ga­niz­mą ly­di nuo­var­gis, ne­ri­mas, nuo­tai­kų kai­ta. Ty­ri­mai at­sklei­džia, jog ne­ma­lo­ni bū­se­na var­gi­na dau­ge­lį gy­ven­to­jų. Sau­sa oda, jaut­rios akys, vi­ru­sai – ir­gi šio me­to pa­ly­do­vai. Tai le­mia vė­sio­jo kli­ma­to juos­tos, ku­rio­je gy­ve­na­me, ypa­tu­mai, vei­kian­tys or­ga­niz­mo pro­ce­sus.

Zi­ta BATAITIENĖ

Kas­met kar­to­ja­si Pri­si­kė­li­mo ste­buk­las, iš­ju­din­da­mas krikš­čio­nis iš įpras­tos kas­die­ny­bės. Že­mė, žo­lė, žmo­gus iš nau­jo pri­si­ke­lia nau­jam pa­va­sa­riui, nau­jam gy­ve­ni­mui. Pri­si­kė­li­mas – pa­slap­tis, tei­gian­ti, jog Mei­lė stip­res­nė už Mir­tį.

Se­no­vės lie­tu­viai šven­tas Ve­ly­kas švęs­da­vo ke­tu­rias die­nas, da­bar už­ten­ka ir dvie­jų, įsi­ter­pu­sių į sku­bė­ji­mo, džiaugs­min­gų ir liūd­nų įvy­kių sū­ku­rį.

Li­gi­ta JUODVALKIENĖ

Šią sa­vai­tę ga­li­ma pa­va­din­ti pa­va­sa­riš­kiau­sia. Ir ne tik dėl pa­va­sa­ri­ne švie­žu­ma kve­pian­čio oro. Tiek daug jo­je su pa­va­sa­riu ir at­gims­tan­čios gam­tos nuo­tai­ka su­si­ju­sių šven­čių.

Tre­čia­die­nį pa­sau­ly­je pa­mi­nė­ta Paukš­čių die­na. Apie ją pri­me­na iš šil­tų­jų kraš­tų na­mo par­trau­kian­tys paukš­čiai – pra­ga­ge­na žą­sų tri­kam­piai, par­kle­ga ger­vių pul­kai. Su dar­bų pra­džia žem­dir­bius sa­vo džiaugs­min­gu „gy­vi“ svei­ki­na pem­pės, spar­nuo­čių bal­sais pri­si­pil­dė nuo ži­buok­lių mė­ly­nuo­jan­tys miš­kai.

Vil­ma NEMUNAITIENĖ

Iš pil­ko ko­vo ropš­čia­mės į gai­via ža­lu­ma nu­spal­vin­tą ba­lan­dį. Ko­vui, ba­lan­džiui, ge­gu­žei – trims pa­va­sa­rio mė­ne­siams – lie­tu­viai yra su­tei­kę paukš­čių var­dus. Koks svar­bus, koks reikš­min­gas mū­sų pro­tė­viams bu­vo spar­nuo­čių pa­sau­lis, kaip lauk­ta jų, pa­va­sa­rį su­grįž­tan­čių iš to­ly­bių...

Pra­bė­gan­ti sa­vai­tė – ku­pi­na reikš­min­gų įvy­kių ir at­min­ti­nų da­tų. Ko­vo 23-iąją pro­fe­si­nę šven­tę mi­nė­jo pa­sau­lio me­te­o­ro­lo­gai.

Me­te­o­ro grai­kiš­kai – „dan­gaus kū­nas, at­mos­fe­ros reiš­ki­nys“, lo­gos – „moks­las“. Nuo se­nų lai­kų žmo­nės ban­do nu­spė­ti orą. Mū­sų se­no­liai spė­da­vo jį, at­si­žvelg­da­mi į dan­gaus kū­nų ju­dė­ji­mą, įvai­rių gy­vū­nų elg­se­ną.

Vai­do­tė ŠANTARIENĖ

Vis dau­giau pa­va­sa­riš­kų spal­vų ir gar­sų mū­sų Uk­mer­gė­je. Ne­be­li­kus pur­vi­nų su­le­dė­ju­sio snie­go krū­vų prie­gat­viuo­se, ro­dos, mies­te ir kvė­puo­ti leng­viau. Tik to leng­vu­mo kai ku­rie per grei­tai vai­ko­si, ne­bi­jo­da­mi iš­ei­ti į lau­ką jau vi­sai iš­si­pli­ki­nę. Pa­va­sa­rio vė­ju­kas to­kiu me­tu ga­li bū­ti pats pa­vo­jin­giau­sias.